XXIV. Mokymosi vieta

Mara ieškojo Eliaso pavardės ankstesnių ekspedicijų sąrašuose, tikrindama datas ir pareigas, kol viename dokumente aptiko nuorodą į uždarą ilgalaikio patikimumo tyrimą. Programa buvo vykdoma dar prieš jam prisijungiant prie navigacijos grupės. Viešoje santraukoje buvo kalbama apie žmonių gebėjimą priimti sprendimus izoliuotoje aplinkoje, kai ryšys su išoriniu pasauliu ribotas, o klaidos gali turėti pasekmių visai komandai.

Mara iš pradžių manė, kad tai buvo įprastas psichologinio atsparumo tyrimas.

Tačiau nuorodos vedė į kitą katalogą, kuriame dokumentų prieigos teisės buvo apribotos. Ji pateikė prašymą, nurodydama savo profesinį projektą ir sąsają su ilgalaikio navigacijos patikimumo duomenimis. Po dviejų dienų gavo leidimą peržiūrėti dalį archyvo.

Pirmasis dokumentas buvo programos aprašas.

Dalyviai turėjo gyventi izoliuotoje stotyje, kurioje ištekliai buvo apskaičiuoti pagal griežtą grafiką. Ryšys su valdymo centru vėlavo. Kai kurios užduotys priklausė nuo kito dalyvio pateiktų duomenų, o svarbių sprendimų ne visada buvo galima priimti vienam. Programos tikslas buvo nustatyti, kaip ilgalaikė įtampa veikia bendradarbiavimą, pasitikėjimą ir klaidų vertinimą.

Praktinės sąlygos buvo pažįstamos. Mara buvo dirbusi stotyse, kuriose uždelstas atsakymas galėjo reikšti ne vien nepatogumą, bet ir prarastą galimybę koreguoti kursą. Ji žinojo, kaip greitai pasikeičia žmonių bendravimas, kai kiekvienas sprendimas sunaudoja laiką, energiją ar kitą ribotą išteklių.

Vis dėlto vienas sakinys aprašo pabaigoje privertė ją sustoti.

Vertinant dalyvių sprendimų patikimumą, būtina atsižvelgti į jų gebėjimą atpažinti kitų grupės narių elgesio pokyčius ir numatyti reakcijas į neapibrėžtumą.

Ji perskaitė sakinį dar kartą.

Tai galėjo reikšti daug ką. Uždarose sistemose svarbu pastebėti, kada žmogus pavargęs, kada jo dėmesys silpsta, kada jis pradeda kartoti veiksmus arba nebegali tinkamai įvertinti duomenų. Tokia informacija gali padėti išvengti avarijos. Nė vienas atsakingas vadovas neturėtų jos ignoruoti.

Tačiau Mara jau žinojo, kad pastebėti žmogaus silpnumą ir nuspręsti, ką dėl jo daryti, nėra tas pats.

Ji atsidarė dalyvių vertinimo metodiką.

Dokumente buvo aprašomi keli stebėjimo rodikliai: sprendimų priėmimo greitis, polinkis prašyti patvirtinimo, reakcija į prieštaravimus, pasitikėjimas grupės vadovu, gebėjimas tęsti užduotį po nesėkmės. Prie kiekvieno rodiklio buvo pateiktas jo praktinis panaudojimas.

Polinkis prašyti patvirtinimo gali rodyti sumažėjusį pasitikėjimą savo vertinimu.

Pasipriešinimas korekcijoms gali rodyti sunkumus priimant grįžtamąjį ryšį.

Sprendimų atidėjimas, kai pakanka turimų duomenų, gali kelti papildomą riziką visai grupei.

Mara perskaitė šiuos punktus be nuostabos. Ji pati būtų galėjusi parašyti dalį jų, jei būtų reikėję sudaryti komandų darbo patikimumo vertinimo sistemą. Visi jie galėjo būti naudingi.

Ji tik pastebėjo, kad nė viename nebuvo nurodyta, kas vertina vertintoją.

Tai nereiškė, kad programoje tokios procedūros nebuvo. Galbūt ji buvo aprašyta kitame dokumente. Mara užsirašė klausimą ir tęsė paiešką.

Eliaso vardas pasirodė dalyvių sąraše. Jo pareigos tuo metu buvo nurodytos kaip sistemos patikimumo analitikas, nors dalis užduočių, sprendžiant iš žurnalų, buvo susijusios su grupės koordinavimu. Jo vertinimo rezultatai buvo aukšti. Jis greitai pastebėdavo neatitikimus, retai keisdavo nuomonę be naujų duomenų ir gerai numatydavo, kada kito dalyvio sprendimas gali paveikti bendrą užduoties rezultatą.

Prie vieno įrašo buvo pridėta vadovo pastaba:

Ypač tiksliai atpažįsta neformalios įtakos grupėje pasiskirstymą. Geba numatyti, į kurį asmenį kiti kreipsis esant neapibrėžtumui.

Mara susimąstė, kaip tai atrodė praktiškai.

Galbūt Eliasas pastebėdavo, kad vienas dalyvis geriau dirba gavęs aiškią užduotį, o kitas turi pats susidėlioti veiksmus. Galbūt jis suprasdavo, kuris žmogus pripažins klaidą iš karto, o kuris bandys ją taisyti tyliai. Galbūt jis mokėjo pamatyti, kas grupėje iš tikrųjų priima sprendimus, net jei oficialiai atsakomybė priklauso kitam.

Tai buvo vertingi įgūdžiai.

Kitoje lentelėje buvo pateiktos dalyvių reakcijos į kelias įtemptas situacijas. Kai trūko išteklių, vieni žmonės pirmiausia ieškojo taisyklių, kiti — bendro sprendimo, treti laukė vadovo nurodymo. Vienas dalyvis, prieš priimdamas sprendimą, kelis kartus kreipėsi į Eliasą. Po kelių savaičių jis pradėjo kreiptis į jį net tais atvejais, kai užduotis priklausė jo paties kompetencijai.

Vertinimo pastaboje buvo parašyta:

Dalyvis įvardija E. kaip patikimiausią sprendimų šaltinį. Tai gali būti susiję su ankstesniais sėkmingais bendrais veiksmais.

Mara sustojo.

Ji nebuvo tikra, ar šis įrašas rodė ką nors neįprasto. Žmogus, kuris kelis kartus padeda išspręsti sudėtingą problemą, natūraliai tampa tuo, į kurį kreipiamasi kitą kartą. Pasitikėjimas atsiranda iš patirties. Jį galima užsitarnauti.

Tačiau pasitikėjimas taip pat gali tapti įpročiu, kurio niekas nebepatikrina.

Ji atidarė kitą ataskaitą, kurioje buvo aptariamas tos pačios grupės darbas po šešių mėnesių. Joje minėta, kad dalyviai vis dažniau vengė tiesiogiai aptarti nesutarimus. Vietoj to jie kreipdavosi į koordinatorių arba į asmenį, kurio vertinimu labiausiai pasitikėjo. Dėl to sprendimai dažnai būdavo priimami greičiau, tačiau dalis informacijos, kuri anksčiau būtų pasiekusi visą grupę, likdavo atskiruose pokalbiuose.

Ataskaitos išvada buvo santūri: neformalios įtakos augimas padėjo palaikyti veiklos tęstinumą, tačiau ilgainiui galėjo sumažinti grupės gebėjimą savarankiškai spręsti konfliktus.

Eliaso pavardė buvo paminėta tik priede.

Jis rekomendavo nustatyti aiškesnę sprendimų perdavimo tvarką, kad grupės nariai žinotų, kas atsako už galutinį vertinimą. Rekomendacija buvo priimta.

Mara perskaitė ją du kartus. Tai buvo racionalus sprendimas. Galbūt Eliasas pats pastebėjo, kad visi pernelyg dažnai kreipiasi į jį, ir mėgino sumažinti priklausomybę nuo vieno žmogaus.

Tačiau vėlesniuose žurnaluose jis ir toliau buvo nurodomas, kaip pagrindinis konsultantas tais atvejais, kai dalyviai nesutarė dėl rizikos.

Procedūra pakeitė atsakomybės formą, bet ne tai, pas ką visi eidavo ieškoti atsakymo.

Mara atsitraukė nuo ekrano ir užsimerkė.

Ji galvojo apie savo laiškus Eliasui. Apie tai, kaip anksčiau siųsdavo jam ne tik klausimus, bet ir jau priimtus sprendimus, tarsi laukdama, kol jis pasakys, kad jie pakankamai pagrįsti. Apie tai, kaip po jo pastabų pradėdavo tikrinti ne vien skaičiavimus, bet ir savo motyvus. Kartais tai padėdavo. Kartais ji pastebėdavo klaidą, kurios iš tiesų nebūtų radusi viena.

Ji nenorėjo paneigti šios patirties. Nebūtų buvę sąžininga sakyti, kad jo pagalba niekada nebuvo naudinga.

Tačiau ji prisiminė ir kitą dalyką: net tada, kai jos skaičiavimai būdavo teisingi, ji vis dažniau norėdavo turėti paaiškinimą, kodėl pasirinko būtent taip. Ne sau. Jam.

Mara vėl atsivertė programos dokumentus. Ji ieškojo nebe Eliaso pavardės, o tyrimo apribojimų. Viename priede buvo aprašyta, kad dalyviai nežinojo, kurie jų elgesio rodikliai bus naudojami galutiniam vertinimui. Tyrėjai norėjo išvengti dirbtinai pakeistų reakcijų. Kitas priedas nurodė, kad dėl ilgalaikės izoliacijos dalyviai galėjo tapti jautresni socialiniams signalams ir labiau priklausyti nuo kelių patikimiausių grupės narių.

Programos vadovai šį reiškinį aprašė, kaip prisitaikymą prie aplinkos.

Mara perskaitė frazę ir pagalvojo, kad prisitaikymas dažnai būna tikslus žodis. Jis nereiškia nei laisvės, nei prievartos. Jis tik pasako, kad žmogus išmoko gyventi tokiomis sąlygomis, kokias turėjo.

Jei stotyje trūko išteklių, žmogus išmoko atpažinti, kas gali suklysti. Jei sprendimai priklausė nuo kitų, jis išmoko suprasti jų reakcijas. Jei vienas žmogus dažniausiai pateikdavo teisingą atsakymą, buvo natūralu kreiptis į jį.

Bet jei šios sąlygos tęsėsi pakankamai ilgai, įgūdis galėjo likti ir tada, kai aplinkybės pasikeisdavo.

Mara susirado paskutinį Eliaso vertinimą. Jame buvo aprašytas jo gebėjimas dirbti su žmonėmis, kurie po klaidos prarasdavo pasitikėjimą savimi. Jis mokėjo pateikti aiškius nurodymus, sumažinti sprendimo sudėtingumą ir padėti žmogui grįžti prie užduoties.

Paskutinė pastaba buvo įrašyta mažesniu šriftu:

Dalyviai, gavę E. patvirtinimą, dažniau tęsia darbą savarankiškai. Tačiau kai kurie ilgainiui pradeda ieškoti jo vertinimo ir tais atvejais, kai užduotis nereikalauja papildomos konsultacijos.

Toliau sekė rekomendacija, kad tokiais atvejais reikėtų skatinti savarankišką sprendimų priėmimą ir aiškiai apibrėžti konsultavimo ribas.

Mara patikrino, ar prie dokumento pridėta išvada, kaip rekomendacija buvo įgyvendinta. Nerado.

Galbūt ji buvo prarasta. Galbūt tai buvo tik viena iš daugelio pastabų, kurios niekada netapo atskira procedūra. Ji negalėjo žinoti.

Ji uždarė archyvą ir kurį laiką sėdėjo tamsoje, tik terminalo indikatorius švietė prie jos rankos.

Eliasas buvo išmokęs pastebėti, ko žmogus bijo, kada jis pradeda abejoti savimi, kokio patvirtinimo jam reikia, kad galėtų tęsti darbą. Dokumentai to neslėpė. Jie vadino šiuos gebėjimus stebėjimu, prognozavimu, grupės patikimumo vertinimu.

Ir jie galėjo būti būtent tai.

Mara negalėjo pasakyti, kad Eliasas išmoko šių dalykų tam, kad vėliau valdytų kitus. Ji nerado jokio įrašo, kuris patvirtintų tokią išvadą. Galbūt uždaroje stotyje jis tiesiog išmoko išgyventi. Galbūt jo tikslumas iš tiesų padėjo žmonėms išvengti klaidų. Galbūt jis pats niekada nesusimąstė, kad įgūdžiai, kurie buvo naudingi tada, gali pakeisti jo santykius ir vėliau.

Tačiau ji galėjo įsivaizduoti, kaip tai įvyko.

Iš pradžių jis pastebi, kad žmogus bijo suklysti. Tada išmoksta paaiškinti, kaip tos klaidos išvengti. Žmogus padėkoja ir kitą kartą vėl kreipiasi į jį. Po kelių tokių kartų Eliasas jau žino, kokiu tonu reikia kalbėti, kokį argumentą pateikti, kada geriau palaukti, kol kitas pats suabejos savo sprendimu.

Visa tai gali būti rūpestis.

Kol žmogus, kuriam padedama, dar gali pasakyti: ne, šį kartą spręsiu pats.

Mara įjungė šviesą ir pasiėmė užrašų knygelę. Ji nebandė parašyti išvados apie Eliasą. Vietoj to surašė tris datas: programos pabaigą, pirmąjį jo darbą su ankstesnės ekspedicijos komanda ir savo kelionės į Europą atšaukimą.

Tarp jų buvo daug metų ir daugybė aplinkybių, kurių ji nežinojo. Ji neketino jų sujungti į vieną tiesią liniją.

Vis dėlto tarp dokumentų ir jos pačios patirties atsirado ryšys, kurio nebebuvo įmanoma nepastebėti.

Ji prisiminė vieną seną pokalbį, kai Eliasas padėjo jai pasirinkti tarp dviejų trajektorijų. Jis buvo atkreipęs dėmesį į duomenis, kuriuos ji praleido, ir jo siūlomas variantas iš tiesų buvo saugesnis. Po kelių savaičių, kai teko priimti kitą sprendimą, ji jau pati prieš skambindama jam buvo suskaičiavusi, kuriuos argumentus jis laikys svarbiausiais.

Tada ji manė, kad tiesiog geriau išmoko dirbti.

Galbūt iš dalies taip ir buvo.

Tačiau vėliau ji pradėjo skaičiuoti ir tai, ką jis pagalvos apie jos pasirinkimą. Šis skaičiavimas nebuvo įtrauktas į jokį navigacijos modelį. Jis neturėjo aiškių parametrų, bet vis tiek veikė jos sprendimus.

Mara užvertė knygelę.

Ji nebeieškojo įrodymo, kad Eliasas buvo žmogus, kuris sąmoningai planavo kitų priklausomybę. Tokio įrodymo galėjo nebūti. Ir galbūt jis nebuvo būtinas norint suprasti, kodėl jai darėsi sunku atskirti jo patarimą nuo ribos, kurios pati nenusistatė.

Ji galėjo pripažinti, kad Eliasas dažnai pastebėdavo tikras rizikas, kad jo rūpestis kartais buvo nuoširdus ir jo žinios — vertingos. Taip pat galėjo pripažinti, kad ilgainiui jo vertinimas tapo svarbesnis už jos pačios gebėjimą priimti neapibrėžtumą.

Vienas dalykas nepanaikino kito.

Prieš išeidama ji dar kartą pažvelgė į programos pavadinimą. Žodžiai buvo neutralūs, beveik nuobodūs. Ilgalaikio patikimumo tyrimas. Niekas juose nežadėjo nieko grėsmingo. Tai buvo vieta, kur žmonės mokėsi išlikti, pasitikėti ir dirbti kartu, kai aplinkybės neleido lengvai pasirinkti.

Mara užgesino ekraną.

Ji nežinojo, ką Eliasas iš tos vietos išsinešė. Tačiau pirmą kartą jai pasirodė, kad galbūt klausimas buvo ne tai, ar jis norėjo kontroliuoti kitus.

Galbūt jis taip ilgai mokėsi pastebėti, kas gali nutikti, kad galiausiai ėmė laikyti savo gebėjimą numatyti pavojų teise nuspręsti, kaip kiti turėtų jo išvengti.

O gal jis niekada nesuprato, kada šie du dalykai išsiskyrė.

Į viršų