Tiltas atsirado naktį.
Lina buvo tikra, kad prieš minutę jo nebuvo.
Po kojomis buvo akmuo, drėgnas nuo rūko. Priekyje — tiltas, siauras ir ilgas, besitęsiantis į tamsą.
Kairėje stovėjo Miestas.
Tas, kurį ji pažinojo.
Jo langai švietė.
Gatvėse degė žibintai.
Kažkur tolumoje skambėjo varpas.
Dešinėje buvo kitas.
Miestas po Miestu.
Ten nebuvo žibintų.
Tik blyškios šviesos, sklindančios iš langų, kurių niekas neatidarė.
Du Miestai.
Vienas tiltas.
Lina žengė pirmyn.
Pirmas žingsnis aidėjo.
Antras — ne.
Trečias pasigirdo iš kažkur už jos.
Ji atsisuko.
Nieko.
Tik rūkas.
Tada ant tilto pasirodė moteris.
Lina iš pradžių pamatė jos rankas.
Ilgus, plonus pirštus.
Ant jų kabėjo mažos virvelės.
Prie kiekvienos buvo pririštas kaulas.
Mažas.
Didelis.
Plonas.
Suskilęs.
Kai kurie buvo tokie balti, kad beveik švietė.
Moteris stovėjo nejudėdama.
Tik jos rankos judėjo.
Tarsi ji kažką rūšiuotų.
Lina prisiminė ją.
Kaulų rinkėja.
Tačiau šį kartą kažkas buvo ne taip.
Lina pažvelgė į jos veidą.
Jo nebuvo.
Ne kaukė.
Ne šešėlis.
Tiesiog lygi, blyški vieta.
Veidas, kuriame niekas nebuvo įrašyta.
— Vilkė? — paklausė Lina.
Moteris neatsakė.
— Kas tu?
Tyla.
Tada pasigirdo balsas.
Ne iš jos.
Balsas sklido nuo tilto turėklų, nuo akmenų, nuo rūko.
— Aš nesu ta, kurios ieškai.
Lina žengė arčiau.
— Tada ko tu čia?
Moteris pakėlė vieną ranką.
Ant jos delno gulėjo mažas kaulas.
Baltas.
Lyg nuplautas lietaus.
— Rinkti.
— Ką?
Balsas atsakė tik po ilgos pauzės.
— Tai, kas lieka.
Lina pažvelgė į kaulus ant virvelių.
Kai kurie buvo pažymėti.
Ne vardais.
Žodžiais.
NEPASAKIAU.
NEĖJAU.
LIKau.
IŠĖJAU.
PATIKĖJAU.
NEPATIKĖJAU.
Vienas buvo tuščias.
— Iš kur juos gauni?
Kaulų rinkėja pasuko galvą.
Nors veido neturėjo, Lina pajuto, kad ji žiūri tiesiai į ją.
— Pirmame Mieste žmonės slepia tai, kuo nenori būti.
Tyla.
Vėjas pajudino kaulus.
Jie tyliai susidaužė vienas į kitą.
— Antrame — tai, kuo jiems nebuvo leista tapti.
Lina nieko nesakė.
Žodžiai liko tarp dviejų Miestų.
Pirmasis Miestas.
Antrasis.
Vienas slepia.
Kitas saugo.
Arba laiko.
Lina nebuvo tikra.
— O ką tu renki? — paklausė ji.
Kaulų rinkėja nuleido ranką.
— Kaulus.
— Kodėl?
— Nes jie nepamiršta.
Lina pažvelgė į savo rankas.
— Žmonės pamiršta.
— Todėl ir renku.
Ji ištiesė delną.
Mažas baltas kaulas gulėjo ant jos odos.
Lina nenorėjo jo imti.
Tačiau kažkas jame buvo pažįstama.
Ne pats kaulas.
Žodis.
Jis buvo išraižytas skersai.
PASIRINK.
Lina nejudėjo.
— Ką?
Balsas nepasikeitė.
— Pasirink.
— Ką?
Kaulų rinkėja tylėjo.
— Vieną Miestą?
Tyla.
— Vieną kelią?
Tyla.
— Save?
Tyla.
Lina pajuto, kad pyksta.
— Tu visiškai nepadedi.
Balsas pirmą kartą pasirodė beveik švelnus.
— Aš niekada nepadedu.
— Kodėl?
— Nes tada pasirinkimas būtų ne tavo.
Lina pažvelgė į kaulą.
Ji nenorėjo jo imti.
Todėl ir paėmė.
Vos tik pirštai palietė baltą paviršių, tiltas pasikeitė.
Vienoje pusėje Lina pamatė pirmąjį Miestą.
Ten stovėjo namas.
Jos namas.
Pro langą matėsi stalas.
Ant stalo — puodelis.
Nesudaužytas.
Ant kėdės — jos drabužiai.
Prie durų — Vilkė.
Ji žiūrėjo į ją.
Lina negirdėjo, ką Vilkė sako.
Tačiau iš lūpų suprato:
Grįžk.
Kitoje pusėje buvo Antrasis Miestas.
Labirintas.
Vardų dėžutės.
Durys be sienų.
Žmogus be vardo.
Ir kažkur toli — kambarys, kuriame gyveno rytojus.
Lina suspaudė kaulą.
Jis buvo šiltas.
— Ką gausiu, jeigu pasirinksiu? — paklausė ji.
— Nieko.
— O ką prarasiu?
Kaulų rinkėja neatsakė.
Tai buvo blogiau už atsakymą.
Lina pažvelgė į kaulą dar kartą.
Žodis buvo trumpas.
PASIRINK.
Ji apvertė kaulą.
Kitoje pusėje buvo dar vienas užrašas.
Vos įžiūrimas.
NEŽINOSI, KĄ PRARADAI, KOL NEBEBUS KO PRISIMINTI.
Lina užsimerkė.
Tą akimirką kažkur už jos pasigirdo juokas.
Vaikiškas.
Ji atsisuko.
Ant tilto stovėjo maža mergaitė.
Lina ją pažinojo.
Tai buvo ji.
Mažesnė.
Gal septynerių.
Ji stovėjo basomis, laikė rankoje kažką panašaus į baltą akmenį ir žiūrėjo į Liną.
— Tu pasirinkai, — pasakė mergaitė.
Lina negalėjo pajudėti.
— Kada?
Mergaitė gūžtelėjo pečiais.
— Seniai.
— Ką?
Mergaitė pažvelgė į Kaulų rinkėją.
— Ji nepasakys.
Kaulų rinkėja nejudėjo.
— O tu?
Mergaitė nusišypsojo.
— Aš irgi.
Tada ji dingo.
Ne nuėjo.
Dingo.
Lina liko viena su kaulu delne.
— Ar visi čia turi savo kaulą? — paklausė ji.
— Ne.
— Kas neturi?
— Tie, kurie dar mano, kad nieko nepasirinko.
Lina nuleido akis.
Ant tilto grindinio gulėjo daugybė mažų baltų kaulų.
Kai kurie buvo sulaužyti.
Kai kurie beveik sutrupėję.
Kai kurie turėjo žodžius.
Kiti — vardus.
Vienas buvo pažymėtas jos vardu.
LINA.
Ji pritūpė.
Palietė jį.
Kaulas iškart sutrupėjo į dulkes.
Lina atitraukė ranką.
— Ką tai reiškia?
Pirmą kartą Kaulų rinkėja pajudėjo.
Ji priėjo arčiau.
Beveidis veidas buvo vos per sprindį nuo Linos.
Balsas nuskambėjo tiesiai jos viduje.
— Kad šitas jau ne tavo.
Lina pažvelgė į savo delną.
Mažas kaulas tebebuvo ten.
PASIRINK.
— O šitas?
Kaulų rinkėja atsitraukė.
— Šitas dar tavo.
Lina žiūrėjo į abu Miestus.
Pirmame jos laukė tai, ką ji jau pažinojo.
Antrame — tai, ko dar nebuvo.
O tarp jų buvo tiltas, kuris, regis, niekur nevedė.
Ji žengė vieną žingsnį.
Kaulų rinkėja liko vietoje.
— Kuris Miestas tikras? — paklausė Lina.
Ilga pauzė.
Tada balsas:
— Tas, kuriame pasirinksi.
Lina pažvelgė į ją.
— O jeigu nepasirinksiu?
Kaulų rinkėja pakėlė galvą.
Pirmą kartą Lina pajuto, kad ji šypsosi.
Nors veido vis dar nebuvo.
— Ir tai yra pasirinkimas.
Tiltas sudrebėjo.
Vienoje pusėje užgeso vienas langas.
Kitoje užsidegė durys.
Lina pažvelgė į kaulą.
Žodis PASIRINK pradėjo nykti.
Raidė po raidės.
P.
A.
S.
I…
Ji suspaudė jį delne.
— Ne.
Kaulų rinkėja sustingo.
Lina pirmą kartą nežiūrėjo į nė vieną iš Miestų.
Ji žiūrėjo į savo ranką.
Į mažą baltą kaulą.
— Šį kartą, — pasakė ji, — aš noriu žinoti, ką renkuosi.
Tyla.
Tokia gili, kad net Miestai nustojo kvėpuoti.
Kaulų rinkėja pakėlė ranką.
Ir visi ant jos kabančių kaulų vienu metu atsisuko į Liną.
Tarsi tūkstančiai mažų baltų akių.
Tada vienas jų nukrito.
Ant tilto.
Ir Lina išgirdo balsą.
Ne Kaulų rinkėjos.
Savo.
Iš kažkur labai toli.
— Pagaliau.
Tiltas už jos užsidarė.