Pirmą kartą Tomui pasiūlė skristi ketvirtadienį.
Jis net nepakėlė akių nuo kompiuterio.
– Ne.
Moteris, sėdėjusi kitoje stalo pusėje, kažką pasižymėjo.
– Gal galiu paklausti kodėl?
– Aš reikalingesnis čia.
Ji linktelėjo.
Lyg būtų tikėjusis būtent tokio atsakymo.
Tą pačią savaitę pasiūlymą jis gavo dar du kartus.
Trečią kartą pasakė:
– Jūs ieškote ne psichologo.
– O ko?
– Liudininko.
Moteris pirmą kartą nusišypsojo.
– Įdomu, kodėl taip manote?
– Nes jūs neužduodate klausimų apie mano kvalifikaciją.
Tik apie mano gyvenimą.
Ji užvertė aplanką.
Pokalbis baigėsi.
Po mėnesio Tomas pastebėjo keistą dalyką.
Atrankos komisija nė karto nepaklausė, ar jis moka valdyti laivo sistemas.
Nedomino nei fizinis pasirengimas.
Nei reakcija.
Nei profesinė patirtis.
Juos domino tik smulkmenos.
Ar jis kada nors buvo pavydus.
Ar vaikystėje mušėsi.
Ar prisimena pirmą kartą, kai melavo.
Ar yra padaręs ką nors, apie ką niekam nepasakojo.
Kai kurie klausimai kartodavosi skirtingomis formuluotėmis.
Po kelių savaičių Tomas suprato, kad jie ieško ne atsakymų.
Jie tikrina, ar atsakymai nesikeičia.
Vakare jis nusileido į archyvą.
Ne ieškoti astronautų bylų.
Psichologų.
Per dvidešimt metų jų buvo dvylika.
Visi skrido.
Visi grįžo.
Visi po kelių mėnesių parašė prašymą išeiti iš Instituto.
Priežastys buvo skirtingos.
Vienas tapo mokytoju.
Kita persikėlė į koloniją Marse.
Trečias pradėjo restauruoti senus laikrodžius.
Ketvirtasis apsigyveno vienas prie jūros.
Tomui tai pasirodė keista.
Ne todėl, kad jie pakeitė profesiją.
Žmonės tai daro.
Keista buvo tai, kad nė vienas daugiau nebedirbo su žmonėmis.
Prie paskutinės bylos buvo prisegtas ranka rašytas lapelis.
Be parašo.
Be datos.
Tik viena eilutė.
Po kiekvienos ekspedicijos vis sunkiau patikėti, kad žmogus visada yra vienas ir tas pats žmogus.
Tomas perskaitė sakinį tris kartus.
Tai nebuvo medicininė išvada.
Ne diagnozė.
Veikiau pastaba sau.
Jis padėjo lapelį atgal.
Pirmą kartą per daugelį metų jam kilo mintis, kad galbūt Institutas tyrinėja ne tai, kas atsitinka po Perėjimo.
Galbūt jis tik bando rasti žmones, kurie dar nepastebėjo, jog kažkas jau seniai vyksta.