Durys buvo baltos.
Tokios baltos, kad iš pradžių Lina jų nepastebėjo.
Jos stovėjo ten, kur prieš akimirką buvo aklina siena. Be rankenos, be numerio, be rakto skylutės. Tik siauras tamsus plyšys aplink kraštus, tarsi durys būtų uždarytos ne tam, kad kažką laikytų viduje, o tam, kad niekas nepastebėtų, jog jos apskritai yra.
Lina palietė jas.
Mediena buvo šilta.
Ji atidarė.
Kambarys atrodė pažįstamas.
Ne todėl, kad būtų jame buvusi.
Todėl, kad jame dar nebuvo nieko, ko ji negalėtų prisiminti.
Lova prie sienos. Nedidelė spinta. Stalas prie lango. Kėdė. Ant stalo — puodelis.
Puodelis buvo baltas, su plonu mėlynu kraštu.
Lina sustojo.
Ji žinojo tą puodelį.
Ne iš čia.
Iš rytojaus.
Jos ranka jau buvo jį pakėlusi.
Ne šiandien.
Rytoj.
Ji dar nežinojo, kaip tai žino.
Tačiau žinojo.
Rytoj ryte ji laikys jį viena ranka, kita ieškos kažko ant stalo. Puodelis nuslys. Nukris ant grindų. Suduš į tris didelius gabalus ir daugybę mažų baltų skeveldrų.
Ji net žinojo, kuri pusė pirmiausia atsitrenks į grindis.
Lina lėtai padėjo puodelį atgal.
Kambaryje buvo tyla.
Ji pažvelgė į kėdę.
Ant jos gulėjo drabužiai.
Pilkas megztinis.
Tamsios kelnės.
Juodi batai.
Lina atpažino juos visus.
Rytoj ji juos apsivilks.
Ne todėl, kad norės.
Tiesiog todėl, kad rytoj ryte jie bus pirmieji drabužiai, kuriuos pamatys.
Ant stalo gulėjo popieriaus lapas.
Ji priėjo.
Lapas buvo tuščias.
Bent jau dabar.
Tačiau kai Lina palietė jo kampą, raidės pradėjo rastis.
Viena po kitos.
Tarsi kažkas rašytų kitoje popieriaus pusėje.
NEEIK Į SODĄ.
Lina atsitraukė.
Raidės išbluko.
Po kelių sekundžių atsirado kitos.
JEIGU VILKĖ PAKLAUS, NESAKYK, KAD PRISIMENI.
Lina ilgai žiūrėjo į sakinį.
Tada popierius vėl tapo tuščias.
Ji palietė jį pirštu.
Nieko.
Kambarys tylėjo.
Tik už lango kažkur lašėjo vanduo.
Vienas lašas.
Antras.
Trečias.
Lina priėjo prie lango.
Už jo buvo Miestas.
Bet ne toks, kokį ji matė dabar.
Ten buvo rytas.
Žmonės vaikščiojo gatvėmis.
Parduotuvė prie kampo dar buvo uždaryta.
Moteris su raudonu šaliku stovėjo prie fontano.
Berniukas bėgo per gatvę, nešdamas duonos kepalą.
Viskas atrodė taip, lyg Lina žiūrėtų pro langą ne į kitą vietą, o į kitą laiką.
Į rytojų.
Ji pakėlė ranką.
Stiklas buvo šaltas.
Tada ji pastebėjo laikrodį ant sienos.
Rodyklės ėjo atgal.
Ne greitai.
Vieną minutę per kitą.
Tarsi kambarys pats trauktų laiką atgal, kad suspėtų įvykti tai, kas dar neįvyko.
Lina atsisuko į puodelį.
Jeigu jis rytoj suduš, pagalvojo ji, galima to neleisti.
Ji paėmė puodelį.
Padėjo jį į spintą.
Palaukė.
Nieko neįvyko.
Ji atsisėdo ant lovos.
Pirmą kartą nuo tada, kai įėjo, jai pasidarė lengviau.
Rytojus nebuvo užrakintas.
Jis buvo tik dar neįvykęs.
Lina nusišypsojo.
Tada suprato, kad kažko nebeprisimena.
Ji sėdėjo nejudėdama.
Bandė prisiminti.
Nieko.
Vienas prisiminimas buvo dingęs.
Ji nežinojo, kuris.
Tai buvo baisiausia.
Ji prisiminė savo namus.
Prisiminė Motinos balsą.
Prisiminė pirmąją dieną Mieste.
Prisiminė Vilkę.
Prisiminė duris.
Raktą.
Vardų turgų.
Žmogų be vardo.
Labirintą.
Viską.
Beveik viską.
Tačiau kažkur tarp tų prisiminimų buvo tuščia vieta.
Kaip iš knygos išplėštas puslapis.
Lina atsistojo.
— Ne, — tyliai pasakė ji.
Kambarys neatsakė.
Ji atidarė spintą.
Puodelis buvo ten.
Ji išėmė jį.
Padėjo ant stalo.
— Aš nieko nepakeičiau.
Laikrodis ant sienos sustojo.
Tada vieną kartą spragtelėjo.
Ir vėl pradėjo eiti.
Į priekį.
Lina pažvelgė į langą.
Rytojus dingo.
Už stiklo vėl buvo naktis.
Ji suprato.
Kambarys nebuvo vieta, kurioje galima pamatyti ateitį.
Jis buvo vieta, kurioje ateitis jau buvo prisiminimas.
Tik jos dar nebuvo gyvenusi.
Lina atsisėdo prie stalo.
Kurį laiką nieko nedarė.
Tada pažvelgė į drabužius ant kėdės.
Pilkas megztinis.
Tamsios kelnės.
Juodi batai.
Ji paėmė megztinį.
Padėjo ant grindų.
Rytoj jo neapsivilks.
Palaukė.
Nieko.
Tik kažkur galvoje trumpam sužibo vaizdas.
Sodas.
Vasara.
Jos ranka ant senų vartų.
Ir kažkas jai sako:
— Tu jau buvai čia.
Lina suspaudė akis.
Vaizdas dingo.
Ji atsimerkė.
Nebuvo tikra, ar prisiminė, ar prisiminimas ką tik atsirado.
Tada suprato, kad nebežino, kas buvo antrasis žmogus sode.
Ji žinojo, kad ten buvo kažkas.
Žinojo, kad tai buvo svarbu.
Bet veido nebebuvo.
Lina atsistojo.
— Ko tu nori? — paklausė kambario.
Iš pradžių nieko.
Tada ant sienos pasirodė sakinys.
Ne ant popieriaus.
Tiesiai ant sienos.
NE AŠ.
Lina priėjo.
— Kas tada?
Atsakymo nebuvo.
Ji nuplėšė žinutę nuo sienos.
Šį kartą raidės neišnyko.
Popierius liko jos rankoje.
Ji apvertė.
Kitoje pusėje buvo parašyta:
TU VISADA MANAI, KAD KAINA YRA TAS DAIKTAS, KURĮ PALIEKI.
Lina skaitė toliau.
BET KARTAIS KAINA YRA TAS DAIKTAS, KURIO NEBEPASIGENDI.
Ji sustingo.
Staiga kažkas trakštelėjo.
Puodelis.
Jis stovėjo stalo krašte.
Nors Lina jo nelietė, puodelis pajudėjo.
Lėtai.
Vieną centimetrą.
Dar vieną.
Ir nukrito.
Sudužo.
Lina nekrustelėjo.
Trys dideli gabalai.
Lygiai taip, kaip ji prisiminė.
Ji pažvelgė į grindis.
Tada į spintą.
Ten, kur ką tik buvo puodelis.
Tuščia.
Ji suprato, kad kambarys jau pasirinko.
Arba kažkas pasirinko už jį.
Lina atsiklaupė ir paėmė vieną skeveldrą.
Jos paviršiuje atsispindėjo veidas.
Ne jos.
Vilkės.
Tik Vilkė atrodė jaunesnė.
Ir verkė.
Lina numetė skeveldrą.
Veidas dingo.
Už durų pasigirdo beldimas.
Du kartus.
Lina atsistojo.
— Kas?
Tyla.
Trečias beldimas.
Ji atidarė duris.
Už jų buvo koridorius.
Tuščias.
Tik ant grindų gulėjo drabužiai.
Pilkas megztinis.
Tamsios kelnės.
Juodi batai.
Tie patys.
Lina žengė į koridorių.
Už nugaros durys užsidarė.
Ji atsisuko.
Baltų durų nebebuvo.
Buvo siena.
Ant jos — vienas sakinys.
RYTOJUS NEPASIKEITĖ.
Lina priėjo arčiau.
Po sakiniu, mažesnėmis raidėmis, atsirado dar vienas:
PASIKEITEI TU.
Ji ilgai žiūrėjo į sieną.
Ir tada pirmą kartą pajuto ne baimę.
Pyktį.
Ne didelį.
Ne triukšmingą.
Tikslų.
Tą, kuris ateina tada, kai supranti, kad tau buvo pasiūlytas pasirinkimas, bet niekas nepasakė, ką už jį turėsi atiduoti.
Lina pakėlė galvą.
— Aš dar nebaigiau.
Kažkur už sienos kažkas nusijuokė.
Ne piktai.
Beveik švelniai.
Tarsi būtų laukę būtent šių žodžių.
Tada pasigirdo Vilkės balsas:
— Žinau.
Lina sustingo.
— Kur tu?
Ilga tyla.
— Ten, kur tavęs dar nėra.
Ir balsas dingo.
Lina liko viena koridoriuje.
Ji bandė prisiminti, ką rytoj turėjo padaryti.
Žinojo, kad kažkas turėjo įvykti.
Žinojo, kad tai buvo svarbu.
Tačiau nebežinojo kas.
Ir pirmą kartą ji suprato, kad kai kurie durų raktai neatidaro durų.
Jie užrakina tai, ko dar nežinai neturinti.
Lina užsimerkė.
Tamsoje prieš ją vėl atsirado kambarys.
Puodelis.
Drabužiai.
Žinutė.
Rytojus.
Ir kažkas, ko ji nebeprisiminė.
Kažkas, ką ji jau buvo pasirinkusi.
Tik dar nežinojo, kad pasirinko.