Po beveik keturių mėnesių atėjo Eliaso laiškas.
Mara,
kaip laikaisi?
Elias
Ji ilgai sėdėjo priešais ekraną.
Per tuos mėnesius buvo tiek daug dalykų, apie kuriuos norėjo jam parašyti, kad dabar nebežinojo, nuo kurio pradėti.
Parašė apie darbą.
Apie Leną.
Apie naują butą.
Apie teleskopą, kuris vėl sugedo.
Apie tai, kad pradėjo vaikščioti vakare, nes namuose pasidarė per ankšta nuo minčių.
Apie kelionę į Europą, kuri taip ir neįvyko.
Apie vieną sekmadienį, kai ji nuėjo viena prie jūros.
Apie tai, kad kartais vis dar tikrindavo ryšį.
Šito sakinio beveik neišsiuntė.
Bet neištrynė.
Laiškas išėjo ilgas.
Per ilgas vienam klausimui.
Kitą rytą buvo Eliaso atsakymas.
Gerai.
Tik tiek.
Mara perskaitė.
Palaukė.
Dar kartą perskaitė.
Gerai.
Ji nežinojo, kodėl šitas žodis ją nuramino.
Juk jis neatsakė į beveik nieką, ką ji parašė.
Ne apie darbą.
Ne apie kelionę.
Ne apie tuos mėnesius.
Ne apie tai, kur buvo.
Vis dėlto pirmą kartą per kelias savaites Mara pajuto, kad gali nustoti laukti.
Ji uždarė terminalą.
Nusiprausė.
Apsirengė.
Išėjo į darbą.
Pakeliui suprato, kad šiandien nebebijo nieko, ko vakar bijojo.
Tada sustojo.
Pabandė prisiminti, ko tiksliai vakar bijojo.
Nepavyko.
Ji tik žinojo, kad vakar kažkas buvo negerai.
O šiandien — gerai.
Gal todėl, kad Eliasas parašė.
Šita mintis jai pasirodė keista.
Ji dar kartą ją apvertė mintyse.
Gal todėl, kad Eliasas parašė.
Tada nuėjo toliau.
Tą dieną ji tris kartus tikrino ryšį.
Ne todėl, kad laukė laiško.
Tik norėjo įsitikinti, kad jis vis dar ten.