Po Šešėlių nakties miestas pasikeitė.
Ne namai.
Ne gatvės.
Pasikeitė tyla.
Ji tapo tankesnė.
Lyg kažkas būtų ištaręs paskutinį sakinį, kurio Elė neišgirdo.
Nuo tos dienos tuščias žemėlapis ėmė pildytis greičiau.
Kiekvieną rytą jame atsirasdavo naujų gatvių.
Naujų aikščių.
Tiltų, kurių vakar dar nebuvo.
Tačiau visos linijos vedė į vieną vietą.
Patį miesto vidurį.
Ar bent jau ten, kur žemėlapis jį laikė esant.
Ji ėjo visą dieną.
Praėjo Veidrodžių rajoną.
Sugedusių laikrodžių parką.
Aklųjų galeriją.
Restoratorių vienuolyną.
Kuo toliau ėjo, tuo rečiau sutiko žmones.
Paskui nebesutiko nė vieno.
Liko tik tuščios gatvės.
Ir paukščiai.
Juodi.
Tie patys, kuriuos matydavo beveik kiekviename rajone.
Jie neskraidė.
Tik laukė.
Lyg žinotų, kur ji eina.
Vakare gatvė staiga baigėsi.
Priešais atsivėrė didžiulė aikštė.
Ji buvo apskrita.
Tokia didelė, kad kitas jos kraštas skendėjo lengvoje migloje.
Pačiame centre stovėjo milžiniškas molbertas.
Aukštesnis už namus.
Jo medis buvo pajuodęs nuo laiko.
Ant jo kabėjo drobė.
Visiškai balta.
Joje nebuvo nė vieno potėpio.
Nė vieno taško.
Atrodė, lyg ji lauktų pirmojo prisilietimo.
Aplink molbertą gulėjo tūkstančiai teptukų.
Didelių.
Mažų.
Plačių.
Smailų.
Kai kurie buvo visai nauji.
Kiti suskilinėjusiais kotais.
Tačiau visi turėjo vieną bendrą bruožą.
Jų šeriai buvo visiškai sausi.
Lyg nė vienas jų nebūtų lietęs dažų daugybę metų.
Elė atsiklaupė.
Pakėlė vieną teptuką.
Medis buvo šiltas.
Tarsi ką tik laikytas žmogaus rankoje.
Ji apsidairė.
Nebuvo nė vieno dažų indo.
Nė vienos paletės.
Tik balta drobė.
Ir begalinė tyla.
Tada išgirdo žingsnius.
Labai pažįstamus.
Ji atsisuko.
Kitoje aikštės pusėje stovėjo jos šešėlis.
Toks pats, kokį matė Šešėlių naktį.
Juodas.
Be veido.
Tačiau dabar jis buvo aiškesnis.
Tarsi priklausytų tikram kūnui.
Elė žengė žingsnį pirmyn.
– Ar tu mane čia atvedei?
Šešėlis neatsakė.
– Kas yra ši vieta?
Tyla.
Tik vėjas lengvai judino drobės kraštus.
– Kodėl aš čia?
Šešėlis lėtai priėjo prie molberto.
Pakėlė nuo žemės vieną išdžiūvusį teptuką.
Akimirką laikė jį rankoje.
Paskui ištiesė Elei.
Ji nedrįso jo paimti.
Atrodė, kad nuo šio mažo judesio priklauso kažkas daugiau nei vien paveikslas.
– Aš nemoku tapyti.
Šešėlis nežymiai pakreipė galvą.
Lyg būtų abejojęs, ar išgirdo tiesą.
Elė prisiminė senelį.
Jo dirbtuvę.
Neužbaigtas drobes.
Juodąją drobę.
Tuščią žemėlapį.
Pirmojo tapytojo legendą.
Ir žodžius, įbrėžtus ant molberto:
„Niekada neužbaik miesto.“
Ji ištiesė ranką.
Paėmė teptuką.
Jis buvo lengvas.
Beveik besvoris.
Tą pačią akimirką po jos kojomis tyliai sudrebėjo akmenys.
Balta drobė nežymiai suvirpėjo.
Lyg būtų įkvėpusi.
Aplink aikštę pakilo visi juodi paukščiai.
Jų sparnų garsas užpildė orą.
Tačiau nė vienas nepakilo aukštai.
Jie tik suko ratus virš molberto.
Lyg lauktų.
Ne potėpio.
Sprendimo.
Elė pakėlė akis į savo šešėlį.
Jis jau nebelaikė ištiestos rankos.
Stovėjo ramiai.
Ir pirmą kartą atrodė ne kaip vedlys.
O kaip tas, kuris kantriai laukė, kol ji pati apsispręs.
Ji žengė prie drobės.
Teptukas sustojo per plauką nuo balto paviršiaus.
Ir kaip tik tą akimirką iš kažkur labai toli nuskambėjo vienas vienintelis laikrodžio dūžis.
Toks pats, kokį ji išgirdo tą rytą, kai pirmą kartą pabudo šiame mieste.
Potėpis taip ir nepalietė drobės.