Po susitikimo miesto širdyje Elė nebegrįžo į viešbutį.
Ji klaidžiojo be krypties.
Atrodė, kad pats miestas nebenori jos niekur vesti.
Gatvės buvo neįprastai ramios.
Net juodi paukščiai buvo dingę.
Tik vėjas vartė senų afišų kampus.
Tą dieną ji pirmą kartą pradėjo atidžiai žiūrėti į paveikslus.
Ne į vieną.
Į visus.
Aklųjų galerijoje.
Restoratorių vienuolyne.
Namuose, kurių langai būdavo atviri.
Mažose dirbtuvėse.
Net ant sienų, kur Šešėlių naktį likdavo trumpam pasirodantys piešiniai.
Visi jie buvo skirtingi.
Tačiau juos jungė kažkas keista.
Iš pradžių ji negalėjo suprasti kas.
Tik po daugelio valandų pastebėjo.
Kiekviename paveiksle kažko trūko.
Ne daikto.
Ne žmogaus.
Ne potėpio.
Spalvos.
Tokios, kurios ji negalėjo įvardyti.
Žiūrėdama į drobes ji aiškiai jautė tuštumą.
Lyg muzikoje trūktų vienos natos.
Ji negalėjo pasakyti, kokia tai spalva.
Tačiau buvo tikra, kad jos nėra.
Vakare ji grįžo į senąją galeriją.
Salės gale sėdėjo aklasis tapytojas.
Atrodė, lyg būtų jos laukęs.
Ji padėjo prieš jį vieną paveikslą.
– Ar ir jūs tai matote?
Senolis pirštų galiukais perbraukė per drobę.
Nusišypsojo.
– Pagaliau pradėjai jos ieškoti.
– Ko?
– To, ko niekas čia nebemoka nutapyti.
– Kokios spalvos trūksta?
Jis ilgai tylėjo.
– Jeigu galėčiau ją pavadinti, ji išnyktų.
– Ar jūs ją kada nors matėte?
– Kartą.
– Ir kokia ji buvo?
Senolis papurtė galvą.
– Nė viena kalba neturi jai žodžio.
Jis atsistojo.
Lėtai priėjo prie lango.
– Pasakojama, kad seniai seniai vienas tapytojas pabandė ją išsaugoti.
– Kas nutiko?
– Daugiau jo niekas nebematė.
Kitą rytą Elė vaikščiojo po miestą.
Ji stebėjo žmones.
Gėles.
Dangų.
Upę.
Ir staiga suprato.
Ne tik paveiksluose.
Visame mieste trūko tos pačios spalvos.
Jos nebuvo medžių lapuose.
Nebuvo paukščių plunksnose.
Nebuvo vakaro danguje.
Nebuvo žmonių akyse.
Atrodė, lyg visas miestas būtų pastatytas aplink vieną didžiulę tuštumą, kurios niekas nebepastebi.
Tik dabar ji pradėjo ją matyti.
Vakare Elė sugrįžo į miesto širdį.
Milžiniškas molbertas stovėjo ten pat.
Balta drobė laukė.
Prie jos kojų gulėjo tas pats teptukas.
Tarsi niekas jo nebūtų palietęs.
Ji atsiklaupė.
Ilgai žiūrėjo į drobę.
Paskui užmerkė akis.
Vėjas nutilo.
Miestas nutilo.
Net jos kvėpavimas pasidarė beveik negirdimas.
Kažkur toli vienas po kito nustojo tiksėti laikrodžiai.
Ji pakėlė teptuką.
Niekas nematė, ar ant jo buvo dažų.
Niekas negalėjo pasakyti, kokią spalvą ji pasirinko.
Matėsi tik jos ranka.
Lėtai artėjanti prie drobės.
Tada…
visame mieste vienu metu užgeso šviesos.
Ir stojo tamsa.