Pirmąsias kelias dienas Elė nebandė ieškoti kelio namo.
Ne todėl, kad nenorėjo.
Ji paprasčiausiai nežinojo, nuo ko pradėti.
Miestas neturėjo vartų.
Neturėjo ribų.
Atrodė, jog kiekviena gatvė gali nuvesti bet kur, tačiau nė viena nevedė ten, iš kur atėjai.
Viešbučio administratorius davė jai tik vieną patarimą.
– Nesistenk miesto suprasti pirmą dieną.
– O antrą?
– Antrą dieną jis jau pradės stebėti tave.
Daugiau nieko nepaaiškino.
Elė greitai suprato, kad miestas neturi centro.
Nebuvo pagrindinės aikštės.
Nebuvo rotušės.
Nebuvo bažnyčios, aplink kurią suktųsi gyvenimas.
Jį sudarė rajonai.
Kiekvienas jų gyveno pagal savą tvarką.
Keisčiausia buvo tai, kad niekas gyventojams neatrodė neįprasta.
Jie nesistebėjo.
Neklausinėjo.
Lyg būtų gimę pasaulyje, kuriame tikrovė kasdien pasirenka kitą pavidalą.
Pirmasis rajonas, į kurį ji pateko, buvo vadinamas Veidrodžių rajonu.
Pavadinimas pasirodė keistas.
Per visą dieną ji nepamatė nė vieno veidrodžio.
Jų nebuvo namuose.
Nebuvo kirpyklose.
Nebuvo parduotuvių languose.
Net fontanų vanduo buvo matinis.
Neatspindėjo veidų.
Paklaususi vienos senutės, kur galėtų rasti veidrodį, ši tik sutrikusi papurtė galvą.
– Kam?
– Norėčiau pasižiūrėti.
– Į save?
Senutė tyliai nusijuokė.
– Jeigu žmogus ilgai žiūri į save, nustoja matyti miestą.
Daugiau nieko nepasakė.
Tik nuėjo savais keliais.
Tą pačią dieną Elė pastebėjo dar vieną keistenybę.
Žmonės čia buvo nepaprastai skirtingi.
Ir kartu kažkuo nepaaiškinamai panašūs į ją.
Jauna moteris skubėjo gatve taip, kaip kadaise skubėdavo pati.
Prie kepyklos stovėjo mergina, nervingai kandžiojanti nagus.
Ji taip darydavo vaikystėje.
Prie upės ant suoliuko sėdėjo pagyvenusi moteris.
Jos akys buvo tokios pačios kaip Elės motinos.
Tačiau šypsena…
Šypsena buvo jos pačios.
Kiekvieną kartą sutikusi naują žmogų, ji pajusdavo keistą pažinimo jausmą.
Lyg būtų jį mačiusi sapne.
Vakare ji bandė prisiminti bent vieną veidą.
Nebepajėgė.
Visi jie susiliejo į vieną.
Kitą rytą ji pasiekė Sugedusių laikrodžių parką.
Jis buvo pilnas laikrodžių.
Didelių.
Mažų.
Kišeninių.
Bokšto.
Saulės.
Kai kurie kabėjo medžiuose.
Kiti buvo įmūryti į akmenis.
Visi rodė skirtingą laiką.
Vienas sustojo ties penkta ryto.
Kitas – be penkių vidurnaktį.
Trečias neturėjo rodyklių.
Žmonės lėtai vaikščiojo tarp jų.
Kai kurie skaitė knygas.
Kiti sėdėjo ant suoliukų užmerktomis akimis.
Niekas nekalbėjo.
Parkas buvo toks tylus, kad girdėjosi, kaip skirtingais ritmais tiksi šimtai mechanizmų.
Ji prisėdo šalia seno vyro.
Po ilgos tylos paklausė:
– Kodėl niekas jų nesutaiso?
Senolis ilgai žiūrėjo į vieną bokšto laikrodį.
Tik tada atsakė:
– Jeigu visi laikrodžiai ims rodyti tą patį laiką…
Jis nutilo.
– …kas tada?
– Kažko šiame mieste nebeliks.
– Ko?
Senolis gūžtelėjo pečiais.
– Niekas nenori sužinoti.
Jis atsistojo ir nuėjo.
Laikrodžiai toliau mušė skirtingas valandas.
Trečią dieną Elė pateko į Aklųjų galeriją.
Pastatas buvo visiškai baltas.
Langai uždengti plonomis drobėmis.
Viduje tvyrojo dažų kvapas.
Prie molbertų dirbo dailininkai.
Visi jie buvo akli.
Jų rankos judėjo užtikrintai.
Nė vienas neieškojo teptuko.
Nė vienas neklydo.
Atrodė, lyg jie matytų daugiau už tuos, kurie turi akis.
Paveikslai buvo nepaprastai gyvi.
Juose vanduo atrodė tekantis.
Medžiai lyg judėjo nuo vėjo.
Kartais Elei pasirodydavo, kad paveikslo žmogus tuoj pasuks galvą.
Galerijoje lankytojų netrūko.
Jie vaikščiojo lėtai.
Ilgai stovėjo prieš drobes.
Kai kurie šypsojosi.
Kai kurie tyliai verkė.
Tačiau nė vienas nepirko paveikslų.
Išeidami visi lengvai paliesdavo durų staktą.
Tarsi padėkotų namui.
– Kodėl jų niekas neperka? – paklausė Elė galerijos prižiūrėtojos.
Moteris atsakė nė nepažvelgusi į ją.
– Todėl, kad kai kurie paveikslai patys pasirenka, kur kabėti.
Toliau kelias vedė į Restoratorių vienuolyną.
Jis stovėjo ant kalvos.
Baltas.
Tylus.
Viduje nebuvo nei altoriaus, nei ikonų.
Tik ilgi stalai.
Ant jų gulėjo seni, suplėšyti paveikslai.
Vienuoliai dirbo beveik be garso.
Jie kruopščiai valė drobes.
Klijavo atšokusius dažus.
Tvirtino suplyšusius kraštus.
Tačiau nė vienas neužtaisydavo įtrūkimų.
Plyšiai likdavo matomi.
Lyg būtų svarbiausia paveikslo dalis.
Vienas senas vienuolis pastebėjo Elės smalsumą.
Pakvietė ją arčiau.
Parodė paveikslą, kurio vidurį kirto ilgas įtrūkimas.
– Kodėl jo neužtaisote? – paklausė ji.
Vienuolis pirštu švelniai palietė plyšį.
– Matai šitą randą?
– Taip.
– Jis pasako daugiau negu spalvos.
Elė tylėjo.
Vienuolis dar kurį laiką žiūrėjo į drobę.
Paskui ramiai tarė:
– Tobulai užgydytas plyšys tampa melu.
Vakare ji grįžo į viešbutį.
Išsitraukė tuščią miesto žemėlapį.
Padėjo jį ant stalo.
Tik norėdama dar kartą įsitikinti, kad jis tikrai tuščias.
Tačiau šį kartą popieriuje jau buvo plona, vos įžiūrima linija.
Ji prasidėjo ties viešbučiu.
Tęsėsi per Veidrodžių rajoną.
Kirto Sugedusių laikrodžių parką.
Suko link Aklųjų galerijos.
Ir baigėsi prie Restoratorių vienuolyno.
Elė perbraukė pirštu per liniją.
Dažai dar nebuvo visiškai išdžiūvę.
Lyg kažkas būtų ją nubrėžęs visai neseniai.
Arba…
lyg žemėlapis būtų piešęsis pats.