Sapnas
Tą naktį Lina užmigo neįprastai greitai.
Nebuvo nei minčių.
Nei prisiminimų.
Tik nuovargis.
Toks, kuris ateina po dienos, kai protas pavargsta labiau už kūną.
Iš pradžių ji išgirdo vėją.
Ne stiprų.
Vos girdimą.
Lyg kažkas lėtai verstų senų knygų puslapius.
Paskui atsirado grindinys.
Drėgnas.
Nelygus.
Ji stovėjo siauroje gatvėje.
Nebuvo tikra, kaip čia pateko.
Apsidairė.
Seni namai.
Akmeninės sienos.
Siauri langai.
Jokios šviesos.
Jokio garso.
Tik vėjas.
Ji žengė pirmą žingsnį.
Batų kaukštelėjimas nuaidėjo pernelyg garsiai.
Lyg visas miestas būtų tuščias.
– Labas?
Jos balsas nusirito gatve.
Niekas neatsiliepė.
Ji ėjo lėtai.
Miestas atrodė pažįstamas.
Ne todėl, kad būtų jame buvusi.
Todėl, kad kažkur jau buvo jį mačiusi.
Sapnuose.
Pacientų pasakojimuose.
Užrašų knygelėje.
Kiekvienas posūkis atrodė lyg prisiminimas, kurio ji niekada neturėjo.
Pirmasis keistas dalykas buvo langai.
Jų buvo šimtai.
Gal tūkstančiai.
Visi uždaryti.
Kai kuriuose degė šviesa.
Šilta.
Gyva.
Bet prie nė vieno lango nestovėjo žmogus.
Lina sustojo.
Jautė.
Kažkas žiūri.
Ne iš vieno lango.
Iš visų.
Ji pakėlė akis.
Užuolaida vos pastebimai sujudėjo.
Tik tiek.
Kai priėjo arčiau, langas buvo tuščias.
Toliau gatvė išsiplėtė į aikštę.
Viduryje stovėjo fontanas.
Be vandens.
Aplink jį – suolai.
Tušti.
Ant vieno gulėjo atversta knyga.
Vėjas vartė puslapius.
Ji priėjo.
Knyga buvo visiškai tuščia.
Ne vienos raidės.
Tik pageltęs popierius.
Staiga vėjas nutilo.
Puslapiai sustojo.
Viename jų trumpam pasirodė šešėlis.
Lyg kažkieno ranka būtų pervertusi paskutinį lapą.
Lina pakėlė galvą.
Aikštėje nieko nebuvo.
Ji nuėjo toliau.
Kuo giliau ėjo į miestą, tuo labiau jautė keistą spaudimą.
Ne baimę.
Greičiau…
Lūkestį.
Lyg miestas lauktų, kol ji kažką prisimins.
Tada ji pamatė pirmąjį šešėlį.
Ne žmogų.
Šešėlį.
Jis gulėjo ant grindinio.
Ilgas.
Tamsus.
Aiškiai matomas.
Tik…
Nebuvo kūno, kuris jį mestų.
Lina sustingo.
Šešėlis nejudėjo.
Ji pažvelgė aukštyn.
Virš jos buvo debesys.
Saulės nebuvo.
Ji vėl pažiūrėjo žemyn.
Šešėlis vis dar buvo ten.
Lėtai ištiesė ranką.
Pirštai palietė akmenį.
Nieko.
Tik šaltis.
Kai atsitiesė…
Šešėlio nebebuvo.
Po kelių žingsnių pasirodė antras.
Šį kartą ant namo sienos.
Lyg žmogus būtų atsirėmęs nugara.
Tik žmogaus nebuvo.
Toliau – dar vienas.
Ant suolo.
Prie durų.
Prie šulinio.
Visur.
Šešėliai.
Be žmonių.
Atrodė, lyg miestas būtų pilnas nematomų gyventojų.
Arba…
Kad visi žmonės būtų dingę.
Palikę tik tai, kas visada eidavo kartu.
Lina pajuto, kad kažkas yra už nugaros.
Neatsisuko.
Tik sustojo.
Tyla tapo tokia gili, kad girdėjo savo kvėpavimą.
Dar po akimirkos…
Ne savo.
Kažkas įkvėpė.
Visai šalia.
Ji lėtai apsisuko.
Tuščia.
Tik ant grindinio.
Visai prie jos kojų.
Stovėjo dar vienas šešėlis.
Šį kartą…
Jos.
Lina pažvelgė į save.
Aplink nebuvo jokios šviesos.
Nieko, kas galėtų mesti šešėlį.
Bet jis buvo.
Ji atsargiai pakėlė koją.
Šešėlis liko vietoje.
Lyg jai nepriklausytų.
Lina atsitraukė.
Šešėlis nejudėjo.
Pirmą kartą pajuto baimę.
Ne todėl, kad buvo viena.
Todėl, kad pirmą kartą gyvenime pamatė savo šešėlį.
Ir suprato…
Jis į ją nežiūrėjo.
Jis žiūrėjo kažkur už jos.
Tolumoje suskambo varpas.
Vieną kartą.
Antrą.
Trečią.
Miestas lėtai pradėjo blukti.
Namai.
Langai.
Gatvė.
Šešėlis.
Viskas tirpo lyg rūke.
Lina atsimerkė.
Miegamajame dar buvo tamsu.
Širdis plakė greitai.
Ji atsisėdo lovoje.
Kelias minutes sėdėjo nejudėdama.
Paskui paėmė nuo naktinio stalelio juodą sąsiuvinį.
Atvertė naują puslapį.
Norėjo užrašyti sapną.
Tačiau sustojo.
Nežinojo, nuo ko pradėti.
Po ilgos tylos parašė tik vieną sakinį.
Sapne nebuvo nė vieno žmogaus.
Po juo, kiek mažesnėmis raidėmis, pridėjo:
Tik jų šešėliai.
Ji užvertė sąsiuvinį.
Tą pačią akimirką iš koridoriaus pasigirdo duslus garsas.
Lyg kažkas būtų lėtai praėjęs pro jos buto duris.
Lina pažvelgė į laikrodį.
Buvo keturios valandos keturios minutės.
Ji atsistojo.
Atidarė duris.
Koridorius buvo tuščias.
Tik ant grindų, ties slenksčiu, gulėjo mažas spalvotas pieštukas.
Tas pats, kurį vakar parsinešė iš senamiesčio.
Ji buvo tikra, kad paliko jį ant virtuvės stalo.