Vilkė
Praėjo kelios dienos.
Lina pastebėjo keistą dalyką.
Po kiekvieno sapno žmonės pradėdavo kalbėti kitaip.
Ne apie sapnus.
Apie pasirinkimus.
Viena pacientė pasakė:
– Jaučiu, kad gyvenu ne savo gyvenimą.
Kitas vyras tyliai prisipažino:
– Visi sako, kad man pasisekė.
O aš kiekvieną rytą tikiuosi susirgti.
Kad nereikėtų eiti į darbą.
Trečioji moteris paklausė:
– Ar normalu, kad nebenoriu būti tuo žmogumi, kuriuo visi mane laiko?
Lina nebebandė visko aiškinti teorijomis.
Ji tik klausėsi.
Savaitgalį ji išvažiavo iš miesto.
Be tikslo.
Norėjosi tylos.
Kelias vedė per laukus.
Paskui per mišką.
Galiausiai baigėsi.
Toliau buvo tik siauras takas.
Lina paliko automobilį.
Nuėjo pėsčiomis.
Po keliolikos minučių tarp medžių pamatė mažą medinį namą.
Prie jo stovėjo moteris.
Ji taisė seną tvorą.
Šalia gulėjo fotoaparatas.
Didelis.
Aptrintas.
– Pasiklydai?
Paklausė moteris.
– Nežinau.
Moteris nusijuokė.
– Geras atsakymas.
Ji buvo jaunesnė, nei Lina tikėjosi.
Trumpi tamsūs plaukai.
Nudegusios rankos.
Jokio makiažo.
Jokių papuošalų.
Tik ramios akys.
Tokios, kurios nuolat kažko klausosi.
– Gyveni čia viena?
– Su vilkais.
Lina šyptelėjo.
– Tikrais?
– O kokių dar būna?
Prie namo nebuvo elektros laidų.
Nebuvo interneto antenų.
Nebuvo net automobilio.
Tik senas dviratis.
– Tu neturi telefono?
Paklausė Lina.
– Turėjau.
– Ir?
– Per daug žmonių galėjo mane rasti.
– Dabar negali?
– Dabar pirmiau mane randa paukščiai.
Abi nusijuokė.
Viduje namas buvo paprastas.
Lentynos pilnos nuotraukų.
Miškai.
Upės.
Vilkai.
Jų buvo dešimtys.
Vieni bėgo.
Kiti gulėjo.
Dar kiti tiesiog žiūrėjo tiesiai į objektyvą.
Lina sustojo prie vienos nuotraukos.
Didelis vilkas stovėjo ant kalvos.
Jo žvilgsnis buvo ramus.
– Tu labai arti buvai.
– Taip.
– Nebijojai?
– Bijojau.
– Tai kodėl priėjai?
– Todėl, kad jis nebijojo manęs.
Lina ilgai žiūrėjo į nuotrauką.
– Visi sako, kad vilkai pavojingi.
– Žmonės irgi.
– Bet žmonės nekanda be priežasties.
Moteris pažvelgė pro langą.
– Tu tuo tikra?
Jos išėjo į lauką.
Miškas buvo tylus.
Tik kažkur toli stukseno genys.
– Kodėl fotografuoji vilkus?
Paklausė Lina.
– Nes jie niekada nevaidina.
– Ką turi omeny?
– Vilkas neapsimeta stipresnis.
Jeigu bijo, traukiasi.
Jeigu pyksta, parodo.
Jeigu pasitiki, eina arčiau.
Tik žmogus išmoko šypsotis tada, kai nekenčia.
Ir tylėti tada, kai turėtų rėkti.
Jos lėtai ėjo miško taku.
Staiga moteris sustojo.
Pakėlė ranką.
– Girdi?
Lina įsiklausė.
Nieko.
Tik vėjas.
– Nieko negirdžiu.
– Štai todėl žmonės dažnai pasiklysta.
– Kodėl?
– Jie klauso triukšmo.
Ne tylos.
Po kelių akimirkų iš krūmų iššoko stirna.
Ji akimirksniu dingo tarp medžių.
– Tu žinojai, kad ji ten buvo?
Paklausė Lina.
– Ne.
– Tai kodėl sustojai?
Moteris gūžtelėjo pečiais.
– Pajutau.
– Intuicija?
– Ne.
Instinktas.
Tai ne tas pats.
Jos atsisėdo ant nuvirtusio medžio.
Ilgai tylėjo.
Pirmoji prabilo Lina.
– Kaip atskirti instinktą nuo baimės?
Moteris nuskynė pušies spyglį.
Lėtai pasuko tarp pirštų.
– Labai paprasta.
Instinktas niekada nerėkia.
Rėkia baimė.
Lina nieko nesakė.
– Baimė skuba.
Ji reikalauja.
Ji įtikinėja.
Ji piešia blogiausius scenarijus.
Ji nori, kad bėgtum.
– O instinktas?
– Jis pasako vieną sakinį.
Tik vieną.
Ir paskui nutyla.
– Bet jeigu suklystu?
Paklausė Lina.
– Suklysi.
– Tu taip ramiai tai sakai.
– Visi klysta.
Tik vieni mokosi.
Kiti visą gyvenimą bando neklysti.
Ir taip niekada nepradeda gyventi.
Saulė jau leidosi.
Šešėliai ilgėjo.
Moteris pakėlė fotoaparatą.
Nukreipė jį į miško gilumą.
Spustelėjo mygtuką.
– Ką nufotografavai?
– Nieko.
– Kaip tai?
– Dar ne.
Po kelių sekundžių iš medžių išėjo vilkas.
Didelis.
Pilkas.
Jis trumpam pažvelgė į abi moteris.
Tada ramiai nuėjo toliau.
Lina sulaikė kvėpavimą.
– Jis tavęs nebijo.
– Ne.
– Kodėl?
Moteris nuleido fotoaparatą.
– Todėl, kad aš iš jo nieko nenoriu.
Vakare Lina grįžo namo.
Visą kelią važiavo be muzikos.
Pirmą kartą po ilgo laiko.
Namie atsisėdo prie stalo.
Atvertė juodą sąsiuvinį.
Ilgai galvojo.
Paskui parašė.
Visą gyvenimą maniau, kad mano vidinis balsas kalba garsiai.
Po ilgos pauzės pridėjo dar vieną eilutę.
Šiandien supratau, kad garsiausiai manyje kalba ne tiesa. Garsiausiai kalba baimė.
Ji užvertė sąsiuvinį.
Už lango kilo vakarinis vėjas.
Kažkur labai toli, beveik nebegirdimai, nuaidėjo vilko staugimas.
Lina nusišypsojo.
Pirmą kartą tas garsas jai nepriminė pavojaus.
Jis priminė, kad laukinė žmogaus dalis niekada nedingsta.
Ji tik kantriai laukia, kol bus išgirsta.