I SKYRIUS. Du numeriai

Lina vėl pateko į Miestą ne pro duris.

Ji nežinojo, pro ką.

Vėliau bandė prisiminti.

Buvo vakaras. O gal rytas. Kieme stovėjo šlapias suoliukas, nors visą dieną nelijo. Ant palangės gulėjo jos raktai. Ji juos paėmė, užrakino butą ir nuėjo.

Ar bent jau taip atrodė.

Ji prisiminė gatvę.

Prisimino sankryžą.

Prisimino seną medį, augantį tarp dviejų namų, kurio šakos buvo per daug storos, kad būtų tokio mažo kamieno.

Tada ji pasuko į kairę.

Ir Miestas buvo ten.

Neatsirado.

Nepasirodė.

Jis tiesiog buvo.

Tarsi visą laiką būtų laukęs už kampo.

Lina sustojo.

Priešais ją driekėsi siauros gatvės, kurių grindinys buvo tamsus nuo drėgmės. Virš galvos kabėjo seni balkonai. Kai kuriuose languose degė šviesos, nors už jų nieko nebuvo matyti. Kitų langų stiklai atspindėjo ne gatvę, o kažkokį blyškų dangų, kuriame nebuvo nei mėnulio, nei žvaigždžių.

Ji pažinojo šią vietą.

Turgų.

Sodas buvo už trijų gatvių.

Veidrodžių parduotuvė — prie akmeninės arkos.

O toliau, už senos kepyklos, turėjo būti laiptai.

Tie patys, kuriais ji kažkada leidosi žemyn.

Lina žengė pirmyn.

Pirmas dalykas, kurį pastebėjo, buvo tyla.

Miestas niekada nebūdavo visiškai tylus.

Net tada, kai niekas nekalbėdavo, kažkur girgždėdavo durys, skambėdavo indai, šlamėdavo popierius, kažkas juokdavosi už sienos.

Dabar žmonės kalbėjo.

Bet labai tyliai.

Per tyliai.

Lina praėjo pro du vyrus, stovinčius prie uždarytos krautuvės.

Vienas kažką pasakė.

Kitas priartėjo.

— Nekalbėk čia.

— Kodėl?

— Ji girdi.

Lina atsisuko.

Abu vyrai žiūrėjo į ją.

— Kas? — paklausė ji.

Vyresnysis nuleido akis.

— Niekas.

Ir jie nuėjo.

Lina dar kurį laiką stovėjo vietoje.

Tada pastebėjo pirmąjį numerį.

Ant pastato kampo buvo pritvirtinta maža metalinė lentelė.

17.

Ji pažinojo šį namą.

Anksčiau čia buvo siuvykla.

Dabar lange kabėjo tušti rėmai.

Lina priėjo arčiau.

17 buvo aiškiai matomas.

Po juo, beveik prie pat žemės, kažkas buvo išraižyta akmenyje.

Iš pradžių ji pagalvojo, kad tai įbrėžimas.

Tada pritūpė.

Buvo dar vienas skaičius.

4.

Lina palietė jį pirštu.

Akmuo buvo šiltas.

Ji greitai atitraukė ranką.

Pakėlusi akis pamatė moterį kitoje gatvės pusėje.

Moteris stovėjo tarpduryje.

Jos rankose buvo baltas puodelis.

— Ką darai? — paklausė ji.

— Žiūriu.

— Nereikia.

— Kodėl?

Moteris gūžtelėjo pečiais.

— Pirmas numeris yra tas, kurį reikia žinoti.

Lina pažvelgė į akmenį.

— O antras?

Moteris gurkštelėjo iš puodelio.

— Tas, kurio nereikia.

Ji uždarė duris.

Lina liko viena.


Kitame name buvo 32.

Apačioje — 9.

Dar toliau:

8 ir 1.

14 ir 6.

21 ir 3.

Kai kurie antrieji numeriai buvo tokie maži, kad juos galėjai pastebėti tik pritūpęs.

Kiti buvo beveik užkasti purve.

Vienas buvo išraižytas ant durų slenksčio.

Kitas — po lietvamzdžiu.

Trečias buvo paslėptas po atsilupusiu tinku.

Lina pradėjo juos matyti visur.

Kartais ji sustodavo vidury gatvės ir žiūrėdavo žemyn.

Žmonės eidavo pro šalį.

Niekas nesistebėjo.

Niekas nežiūrėjo kartu.

Atrodė, kad Mieste egzistuoja susitarimas.

Jeigu nežiūri — nematai.

Jeigu matai — apsimesk, kad nematei.

Tą vakarą Lina nuėjo į turgų.

Prekeiviai stovėjo savo vietose.

Ant prekystalių gulėjo obuoliai, laikrodžiai, raktai, seni laiškai, stikliniai buteliukai su tamsiais skysčiais.

Vienoje vietoje ji pamatė dėžutę su mažais metaliniais žiedais.

— Vardai? — paklausė Lina.

Senutė už prekystalio pakėlė akis.

— Ne.

— Kas tada?

— Pamiršti vardai.

Lina nieko neatsakė.

Senutė pastūmė dėžutę toliau.

— Šiandien nepirk.

— Kodėl?

— Šiandien jie neramūs.

— Kas?

Senutė pažvelgė į dėžutę.

Vienas žiedas viduje pajudėjo.

Nors niekas jo nelietė.

Lina žengė atgal.

— Kas čia vyksta?

Senutė pirmą kartą pažvelgė tiesiai į ją.

— Tu grįžai.

Tai nebuvo klausimas.

— Taip.

— Neturėjai.

— Kodėl?

Senutė ilgai tylėjo.

— Todėl, kad Miestas jau žino, kad gali išeiti.

Lina pajuto šaltį nugaroje.

— Ir?

— Dabar jis nori sužinoti, ar tikrai.

Senutė nusisuko.

Pokalbis buvo baigtas.


Lina išėjo iš turgaus prieš sutemstant.

Sodas buvo toks pats.

Bent jau iš pirmo žvilgsnio.

Medžiai augo tomis pačiomis vietomis. Tarp jų stovėjo akmeninis suolas. Tvenkinio paviršius buvo lygus kaip stiklas.

Bet gėlės buvo atsisukusios į sieną.

Visos.

Lina priėjo arčiau.

Ant sienos nebuvo nieko.

Tik plytos.

— Kodėl jūs taip darote? — tyliai paklausė ji.

Gėlės nejudėjo.

Tada viena iš jų nulinko.

Ne į saulę.

Į šešėlį.

Lina atsisuko.

Sodo gale stovėjo Vilkė.

Ji vilkėjo ilgą tamsų paltą. Plaukai buvo sušlapę, nors lietaus nebuvo.

— Tu vėl čia, — pasakė ji.

— Taip.

— Mačiau.

— Kur?

— Ten, kur tu dar nebuvai.

Lina susiraukė.

— Tai neįmanoma.

Vilkė nusišypsojo.

— Mieste labai daug dalykų tampa įmanomi tada, kai žmogus nustoja jų reikalauti.

— Aš matau antrus numerius.

Vilkė pažvelgė į ją.

Pirmą kartą jos veide pasirodė kažkas panašaus į nerimą.

— Kiek?

— Visur.

— Ne.

— Ką reiškia „ne“?

— Jie neturėtų būti visur.

Vilkė priėjo prie akmeninio suolo.

Atsisėdo.

— Ką tu matai?

— Numerius.

— Ne. Ką tu matai po jais?

Lina neatsakė.

Vilkė laukė.

— Nieko.

— Gerai.

— Kodėl?

— Nes jei jau matai kažką daugiau, vadinasi, pavėlavai.

— Į ką?

Vilkė pažvelgė į tvenkinį.

— Į savo sprendimą.

Lina pajuto keistą pyktį.

— Aš pati sprendžiu.

Vilkė neatsakė.

— Ar ne?

Tyla.

— Vilke.

— Aš negaliu tau atsakyti.

— Kodėl?

— Nes tada tai būtų mano atsakymas.

Lina nusisuko.

— Tu visada taip kalbi.

— O tu visada nori, kad kas nors kitas pasakytų, ką daryti.

Lina atsisuko taip greitai, kad pajuto skausmą kakle.

Vilkė jau žiūrėjo į kitą pusę.

— Aš taip nedarau.

— Žinau.

— Tai kodėl pasakei?

— Kad išgirstum.


Naktį Lina apsistojo name, kurio numeris buvo 11.

Apačioje buvo išraižytas 2.

Kambarys buvo mažas.

Lova.

Stalas.

Veidrodis.

Langas į gatvę.

Ant stalo stovėjo stiklinė vandens.

Lina jos nelietė.

Ji nežinojo, kas ją pastatė.

Už lango Miestas lėtai tamsėjo.

Pirmiausia užgeso turgaus šviesos.

Tada kepyklos.

Tada langai.

Vienas po kito.

Liko tik keli.

Lina gulėjo lovoje ir klausėsi.

Kažkur apačioje kažkas vaikščiojo.

Trys žingsniai.

Pauzė.

Du žingsniai.

Pauzė.

Trys.

Tada tyla.

Lina užsimerkė.

Ji pagalvojo apie namus.

Apie savo tikrąjį kambarį.

Apie langą.

Apie puodelį ant stalo.

Apie tai, kad ryte reikės atsikelti.

Tada išgirdo beldimą.

Du kartus.

Ji atsimerkė.

Beldimas pasikartojo.

Šį kartą iš sienos.

Lina atsisėdo.

Priešais ją kabėjo veidrodis.

Jame buvo kambarys.

Tik ne toks pats.

Lova buvo tuščia.

Stalas stovėjo kitoje vietoje.

O ant sienos buvo durys.

Lina atsistojo.

Veidrodyje ji taip pat atsistojo.

Priėjo.

Palietė stiklą.

Šaltas.

Ji pažiūrėjo į duris veidrodyje.

Ant jų buvo numeris.

2.

Po juo —

11.

Lina atitraukė ranką.

Tą pačią akimirką kambaryje kažkas trakštelėjo.

Ji atsisuko.

Ant tikrosios sienos nebuvo durų.

Bet buvo skaičiai.

Nedideli.

Išraižyti tinko apačioje.

2 / 11

Lina priėjo arčiau.

Pirštu palietė pirmą skaičių.

Tada antrą.

Abu buvo šilti.

Ji staiga pajuto, kad kažkas stovi už jos.

Atsisuko.

Niekas.

Tik veidrodis.

Tačiau veidrodyje ji nebuvo viena.

Už jos stovėjo moteris.

Lina sustingo.

Moteris buvo atsukusi nugarą.

Ji atrodė lyg Lina.

Tas pats ūgis.

Tie patys plaukai.

Ta pati balta ranka.

Tik jos veidas buvo nematomas.

Moteris lėtai pakėlė ranką.

Ir parodė į grindis.

Lina pažvelgė žemyn.

Ant grindų gulėjo šešėlis.

Moteris veidrodyje turėjo šešėlį.

Lina — ne.

Ji atsisuko į veidrodį.

Moteris dingo.

Šešėlis liko.

Jis gulėjo ant grindų.

Tamsus.

Ilgas.

Bet ne pagal lempos šviesą.

Lina žengė į šalį.

Šešėlis nepajudėjo.

Ji žengė dar kartą.

Šešėlis liko.

Tada išgirdo balsą.

Labai tylų.

Iš apačios.

— Nežiūrėk aukštyn.

Lina sustingo.

Ji žiūrėjo į grindis.

— Kas tu?

Tyla.

— Kas tu? — pakartojo ji.

— Tai ne tas klausimas.

— O koks?

Ilga pauzė.

— Kur tavo vardas?

Lina pajuto, kaip susitraukė skrandis.

Ji ištarė savo vardą.

— Lina.

Balsas neatsakė.

— Lina, — pakartojo ji.

Šį kartą iš apačios pasigirdo tylus juokas.

Ne pašaipus.

Liūdnas.

— Ne tas.

Lina atsitraukė nuo sienos.

Ir tada, pati to nenorėdama, pažvelgė aukštyn.

Lubos buvo vietoje.

Tačiau šešėlis ant jų nebuvo.

Jis kilo aukštyn.

Iš pradžių Lina pagalvojo, kad jai pasirodė.

Tada pamatė aiškiai.

Šešėlis, kuris turėjo gulėti ant grindų, lėtai kilo siena.

Ne pagal šviesą.

Prieš ją.

Jis kilo iki lubų.

Tada per lubas.

Tarsi lubos būtų ne riba, o vanduo.

Lina negalėjo pajudėti.

Šešėlis išnyko.

Kambarys liko tuščias.

Tik ant sienos, ten, kur prieš akimirką buvo tamsa, atsirado dar vienas skaičius.

0.

Lina priėjo arčiau.

Po juo buvo įrašyti du žodžiai.

Tokie maži, kad vos galėjo perskaityti.

Ji palinko.

Ir perskaitė.

DAR NE.

Tą pačią akimirką visame Mieste užsidegė šviesos.

Visos.

Langai.

Žibintai.

Parduotuvės.

Veidrodžiai.

Sodas.

Turgus.

Net tie namai, kuriuose niekas negyveno.

Miestas nušvito taip staiga, kad Lina užsimerkė.

Kai atsimerkė, ant sienos nebebuvo skaičiaus.

Tik durys.

Tikros.

Su rankena.

Ir ant jų — numeris.

0.

Lina priėjo.

Uždėjo ranką ant rankenos.

Nespaudė.

Iš kitos pusės kažkas tyliai pasakė:

— Šį kartą gali pati.

Lina užsimerkė.

Ir pirmą kartą Mieste niekas jai nepasakė, ką pasirinkti.

Į viršų