Stotyje nebuvo rytų.
Laikas buvo dalijamas ne į valandas, o į apsisukimus apie gravitacinį centrą, kurio niekas negalėjo pamatyti. Kartą vienas astronomas pasiūlė priekinį stebėjimo kupolą palikti visiškai tamsų, kad žmonės priprastų prie tikrojo vaizdo. Po savaitės kupolas vėl buvo apšviestas dirbtiniu dangumi. Komisijos išvadoje buvo parašyta tik viena eilutė: neproduktyvu.
Arenas gyveno keturioliktame sektoriuje. Jo kambarys niekuo nesiskyrė nuo kitų: lova, niša drabužiams, stalas, langas. Langas rodė ne į kosmosą, o į filtrą. Tik avarijos metu filtras išsijungdavo.
Jis buvo matęs tikrąjį dangų vieną kartą.
Nuo tada stengėsi apie jį negalvoti.
Prie pusryčių puodelio ekrane atsirado pranešimas.
Naujas socialinis ryšys.
Jis neatsidarė iš karto.
Sistema neskubino. Ji niekada neskubindavo. Laukimas taip pat buvo apskaičiuotas.
Po kelių gurkšnių jis palietė ekraną.
Suderinamumas: 99,997 %.
Žemiau buvo tik vardas.
Lina.
Be nuotraukos.
Nuotraukos buvo atsisakytos prieš daugelį metų. Tyrimai rodė, kad pirmasis įspūdis pernelyg priklauso nuo atsitiktinių veido savybių. Dabar kiekvienas matydavo tai, kas geriausiai padėdavo pokalbiui.
Arenas nežinojo, kaip atrodo Lina.
Nebuvo aišku, ar pati Lina žino, kaip atrodo Arenas.
Jis paspaudė „Prisijungti“.
Moteris jau sėdėjo.
Ne kambaryje.
Ne sode.
Kažkokioje vietoje, kuri nepretendavo būti tikra. Stalas, du puodeliai, dideli langai. Už jų lėtai slinko debesys. Gal jūra. Gal kalnai. Sistema retai rinkdavosi konkrečius kraštovaizdžius. Konkretumas skatino prisiminimus, o prisiminimai mažino suderinamumą.
– Labas.
– Labas.
Ji kalbėjo taip, lyg pokalbis būtų prasidėjęs prieš minutę, o ne dabar.
– Tikiuosi, kad netrukdau.
– Ne.
– Ką šiandien veikei?
Jis atsakė.
Ji uždavė kitą klausimą.
Jis atsakė.
Po dvidešimties minučių Arenas suprato, kad neatsimena nė vieno jos klausimo. Tik tai, kad į kiekvieną buvo lengva atsakyti.
Tai pasirodė keista.
Žmonės paprastai užduoda bent vieną klausimą, į kurį atsakant tenka sustoti.
Po savaitės jie kalbėdavosi kasdien.
Pokalbiai buvo ilgi.
Arenas niekada neieškojo žodžio.
Ji niekada nepertraukdavo.
Jis niekada nepasakydavo nieko, ką vėliau norėtų atsiimti.
Vieną vakarą jis uždarė ryšį ir pabandė prisiminti, kas jai nepatinka.
Nepavyko.
Pabandė prisiminti, dėl ko jie nesutaria.
Nepavyko.
Pabandė prisiminti bent vieną jos sakinį.
Ir vėl nepavyko.
Keista.
Jie kalbėdavosi po tris valandas.
Tačiau atmintyje likdavo ne žodžiai.
Tik jausmas, kad viskas praėjo gerai.
Tą naktį avarijos signalas trumpam išjungė lango filtrą.
Arenas pabudo nuo tylos.
Tikros tylos.
Už stiklo nebuvo žvaigždžių.
Jos buvo.
Tačiau atrodė ne savo vietose.
Lyg kažkas būtų labai lėtai lankstęs pačią erdvę.
Jis priėjo prie lango.
Tolumoje kažkas buvo tamsesnio už juodą.
Jis negalėjo nuspręsti, ar žiūri į objektą, ar į vietą, kurioje objektų nebegali būti.
Po kelių sekundžių filtras vėl įsijungė.
Sugrįžo pažįstamas dangus.
Tvarkingas.
Gražus.
Su žvaigždėmis ten, kur jos turėjo būti.
Kitą rytą Lina parašė:
– Keistai miegojau.
Arenas paklausė:
– Sapnavai?
Ji atrašė beveik iš karto.
– Nežinau.
Atrodo, sapnavau tai, ko neprisimenu.
Jam pirmą kartą pasirodė, kad tai buvo vienintelis netobulas sakinys, kurį ji kada nors pasakė.