Priešais priekinį apžvalgos langą nebuvo nieko.
Ne žvaigždžių. Ne planetų. Tik juoda tuštuma, tokia gili, kad atrodė sugerianti pačią šviesą.
Laivas „Asterija“ sklendė tyliai, vos juntamai virpindamas korpusą. Vienintelis garsas valdymo denyje buvo gyvybės palaikymo sistemos alsavimas ir retkarčiais sučirpiantis navigacijos kompiuteris.
Kapitonė Lyra stovėjo nejudėdama, rankomis įsirėmusi į konsolę.
– Atstumas iki stoties? – paklausė.
– Devyni šimtai tūkstančių kilometrų, – atsakė pilotas Nojus. – Po trijų valandų įeisime į orbitą.
Lyra linktelėjo.
Tai buvo tik dar viena misija. Taip ji kartojo sau nuo tos akimirkos, kai priėmė paskyrimą.
Tik dar viena misija.
Vis dėlto jos žvilgsnis vis sugrįždavo prie mažo sidabrinio ženkliuko, pritvirtinto prie uniformos rankovės. Jis priklausė pirmajai ekspedicijai.
Ekspedicijai, kuri niekada negrįžo.
Prieš trisdešimt dvejus metus tyrimų stotis „Erebas“ buvo pastatyta neįprastos planetos orbitoje.
Planeta neturėjo vardo.
Tik katalogo numerį – HD-4472 f.
Astronomai ją vadino Tamsiąja.
Ne todėl, kad ji buvo juoda. Todėl, kad aplink ją šviesa elgėsi keistai. Priartėję fotonai lyg sulėtėdavo, išsikraipydavo, o ilgo nuotolio teleskopai niekada nesugebėdavo gauti ryškaus vaizdo.
Po metų į orbitą buvo išsiųsta stotis.
Po dar keturių mėnesių nutrūko ryšys.
Gelbėjimo ekspedicija rado tik tuščią stotį.
Jokių kūnų.
Jokių kovos pėdsakų.
Jokių paaiškinimų.
Po to sektorius buvo uždarytas.
Iki dabar.
– Kava.
Puodelis atsirado prie Lyros alkūnės.
Ji net nepastebėjo, kaip prie jos priėjo gydytoja Mira.
– Tu jos neišgėrei nuo vakar.
– Ačiū.
– Meluoji.
Lyra vos šyptelėjo.
– Kaip visada.
Mira atsirėmė į konsolę.
– Dar gali atsisakyti.
– Negaliu.
– Gali. Tu esi kapitonė.
– Ne šitos misijos.
Mira žinojo, ką tai reiškia.
Visi žinojo.
Lyros brolis Aronas buvo vienas iš dvylikos žmonių, dingusių „Erebe“.
Vaikystėje jis žadėdavo, kad vieną dieną nusives sesę prie žvaigždžių.
Išskrido vienas.
Ir daugiau niekas jo nebematė.
– Gavome signalą.
Nojus atsisuko.
– Iš stoties?
Ryšininkė Salomė papurtė galvą.
– Nežinau.
Valdymo denyje įsivyravo tyla.
Monitoriuje pasirodė silpna bangų seka.
Ne avarinis švyturys.
Ne automatinis atsakas.
Tiesiog ritmingas impulsas.
Pip.
Tyla.
Pip.
Tyla.
Pip.
– Gal natūralūs trukdžiai? – tarė Mira.
– Per daug reguliarūs.
Salomė padidino signalą.
– Jis kartojasi kas septynias sekundes.
– Ar siunčia koordinates?
– Ne.
– Tekstą?
– Ne.
– Bent kokį kodą?
– Nieko.
Tik impulsą.
Lyg kažkas kvėpuotų.
Po pusvalandžio signalas dingo.
Lyg jo niekada nebūtų buvę.
Kompiuteris nerado jokio šaltinio.
– Užregistruok kaip anomaliją, – pasakė Lyra.
– Jau padariau.
Ji atsigręžė į langą.
Tolumoje pagaliau pasirodė planeta.
Iš pradžių tik pilkas taškas.
Vėliau – milžiniškas rutulys.
Ji buvo keista.
Ne todėl, kad neturėjo debesų.
Ne todėl, kad jos paviršius buvo visiškai lygus.
Keisčiausia buvo tai, kad atrodė neapšviesta.
Net žvaigždė, apie kurią ji sukosi, tarsi nedrįso jos paliesti.
Šviesa slydo planetos paviršiumi, bet niekada jo nepasiekdavo.
Tarsi tarp jų būtų kažkas nematomo.
– Kapitone…
Salomės balse pirmą kartą pasigirdo nerimas.
– Dar vienas signalas.
– Iš stoties?
– Taip.
– Paleisk.
Per kolonėles nuaidėjo traškesys.
Paskui – tyla.
Po kelių sekundžių pasigirdo tylus moters balsas.
– …jeigu kas nors tai girdi…
Įgula sustingo.
– …neįleiskite…
Ryšys nutrūko.
Tik vienas sakinys.
Vos trys žodžiai.
– Galima atkurti? – paklausė Lyra.
– Bandau.
Kompiuteris išvalė triukšmą.
Balsas pasikartojo.
Šįkart aiškiau.
– …neįleiskite jų…
– „Jų?” – tyliai paklausė Mira.
Niekas neatsakė.
Vakare Lyra negalėjo užmigti.
Jos kajutė buvo tokia pati kaip visų – siaura lova, spinta, darbo ekranas.
Virš stalo gulėjo sena nuotrauka.
Du vaikai.
Berniukas ir mergaitė.
Aronas buvo keturiolikos.
Ji – vienuolikos.
Jis laikė rankose žaislinį erdvėlaivį.
– Vieną dieną mes skrisim kartu, – buvo pasakęs.
Ji niekada neišmetė tos nuotraukos.
Nors po jo dingimo bandė.
Ne kartą.
Lyra atsistojo prie mažo iliuminatoriaus.
Tolumoje kabėjo „Erebas“.
Dar tik mažas šviesos taškas.
Staiga už jos nugaros kažkas tyliai spragtelėjo.
Lyg būtų įsijungęs ekranas.
Ji atsisuko.
Kompiuteris buvo aktyvus.
Nors prieš eidama miegoti jį išjungė.
Ekrane mirgėjo viena eilutė.
ATIDARYTI ARCHYVĄ?
Lyra susiraukė.
Ji tokios komandos nebuvo davusi.
Palietė ekraną.
Sistema akimirką pagalvojo.
Paskui atsidarė senas vaizdo įrašas.
Data.
2148 m. rugsėjo 17 d.
Tai buvo paskutinė diena prieš ryšiui su „Erebu“ nutrūkstant.
Vaizde pasirodė vyras.
Šviesūs plaukai.
Pavargusios akys.
Aronas.
Jis kažką sakė, bet garso nebuvo.
Tik judančios lūpos.
Lyra padidino garsumą.
Nieko.
Vaizdas staiga sustojo.
Aronas pakėlė akis.
Pažvelgė tiesiai į kamerą.
Ne.
Tiesiai į ją.
Lyg žinotų, kad po trisdešimties metų sesuo žiūrės šį įrašą.
Ir tada ekranas užgeso.
Kajutėje vėl stojo tyla.
Tik kažkur už plieninių sienų tyliai, beveik nepastebimai, vėl pasigirdo tas pats ritmingas impulsas.
Pip.
Tyla.
Pip.
Tyla.
Pip.