Mara rado papildomus liudijimus ne iš karto.
Archyvo kataloge jie buvo pažymėti, kaip antrinės medžiagos priedas prie incidento ataskaitos. Pirmiausia ji manė, kad tai dar viena techninių duomenų kopija: pokalbių išrašai, budėjimo žurnalai, keli puslapiai iš medicininės apžiūros. Tačiau dokumentų sąrašo apačioje buvo įrašyti trys trumpi pokalbiai su ekspedicijos nariais, atlikti praėjus keliems mėnesiams po sugrįžimo.
Ji atsivertė pirmąjį.
Pokalbis buvo su laivo inžinieriumi, kuris krizės metu budėjo valdymo skyriuje. Jo atsakymai buvo lakoniški, kai kur pataisyti ranka. Iš pradžių jis kalbėjo apie slėgio pokyčius ir vėluojančius duomenis, paskui — apie sprendimą pakeisti trajektoriją.
Klaida buvo ne viena. Vietinis jutiklis pateikė netikslius rodmenis, o jų patikimumas buvo įvertintas per vėlai. Dėl ryšio delsos centrinė komanda kurį laiką dirbo su pasenusia informacija. Kai neatitikimas paaiškėjo, laivas jau buvo priartėjęs prie ribos, už kurios korekcijai būtų likę per mažai laiko.
Už skrydžio parametrus atsakingas kolega, kurio vardas buvo minimas ankstesniuose dokumentuose, mėgino perskaičiuoti kursą. Jis du kartus pakeitė pradinę vertę, paskui sustabdė skaičiavimą ir paprašė patvirtinti, kuriais rodmenimis remtis.
Tuo metu Eliasas perėmė darbą.
— Ar jis galėjo pats priimti sprendimą? — klausė tyrėjas.
Inžinieriaus atsakymas buvo įrašytas beveik pažodžiui.
— Nežinau. Tą akimirką jis nebegalėjo. Mes visi matėme, kad jis kartoja tuos pačius skaičiavimus. Eliasas patikrino duomenis, pasirinko atsarginį sprendimą ir nurodė man atlikti korekciją. Jei būtume dar laukę, galėjome nebeturėti galimybės apsisukti.
Mara perskaitė šią vietą antrą kartą.
Nebuvo pagrindo abejoti, kad Eliasas padarė tai, ką reikėjo. Jis turėjo daugiau patirties su panašiais trajektorijos nukrypimais, greičiau pastebėjo, kurie rodmenys nesutampa, ir nebandė išsaugoti kolegos autoriteto situacijoje, kurioje delsimas galėjo pražudyti visą įgulą.
Ji pati būtų norėjusi, kad kas nors taip pasielgtų, jei būtų buvusi tame laive.
Antrajame liudijime kalbėjo gydytoja. Ji aprašė kolegos būklę po incidento: miego trūkumą, drebančias rankas, sunkumus susikaupti, nesugebėjimą prisiminti dalies pokalbio valdymo skyriuje. Jo reakcija nebuvo neįprasta po tokios patirties. Jam buvo pasiūlyta kuriam laikui atsitraukti nuo kritinių skaičiavimų ir grįžti prie jų palaipsniui.
Pasiūlymas buvo laikinas.
Dokumente nebuvo nurodyta, kas turėjo nuspręsti, kada tas laikas baigsis.
Mara užvertė failą ir pažvelgė į kitą langą. Už archyvo stiklo lėtai slinko techninės priežiūros platforma. Jos judėjimas buvo beveik nepastebimas, kol nepalygindavai padėties su tolumoje pritvirtinta konstrukcija.
Ji atsivertė trečiąjį liudijimą.
Jį davė pats Eliasas.
Pokalbis vyko praėjus keturiems mėnesiams po ekspedicijos. Tuo metu kolega jau buvo grįžęs į darbą, tačiau jam buvo paskirtos užduotys, kuriose nereikėjo vienam priimti skubotų sprendimų. Eliasas tai apibūdino, kaip protingą atsargumą.
— Jis nori susigrąžinti ankstesnes pareigas, — pasakė tyrėjas.
— Tai suprantama.
— Ar manote, kad jis pasirengęs?
— Pasirengimas nėra vien noras.
Mara sustojo ties šiuo sakiniu.
Jis skambėjo pažįstamai. Ne todėl, kad Eliasas būtų kada nors pasakęs jai būtent taip. Ji jau buvo girdėjusi daugybę panašių formuluočių, kuriose noras buvo atskiriamas nuo gebėjimo, o žmogaus sprendimas — nuo jo teisės tą sprendimą priimti.
Ji tęsė.
Eliasas paaiškino, kad kolega po incidento buvo padaręs kelias nedideles klaidas. Nė viena iš jų atskirai nebuvo pavojinga, tačiau jos rodė, kad jis vis dar per ilgai tikrino paprastus skaičiavimus ir pernelyg dažnai prašė patvirtinimo. Kritinėje situacijoje toks elgesys galėjo kainuoti brangias minutes.
Tyrėjas paklausė, ar kolega nebandė sąmoningai grįžti prie savarankiško darbo.
— Būtent tai ir kelia nerimą, — atsakė Eliasas. — Jis nori įrodyti, kad incidentas jo nepakeitė. Bet jeigu jis ignoruos tai, kas įvyko, vien dėl to, kad nebenori būti laikomas silpnesniu, riziką prisiims ne vien jis.
Tai nebuvo absurdiškas argumentas. Mara galėjo įsivaizduoti, kaip jis būtų skambėjęs posėdyje, kuriame reikėjo nuspręsti, kam patikėti laivo valdymą. Ji galėjo įsivaizduoti ir save, sėdinčią prie stalo su naujausiais duomenimis, mėginančią atskirti žmogaus norą grįžti į darbą nuo tikro pasirengimo.
Tyrėjas paklausė, kas turėtų įvertinti tą pasirengimą.
Eliasas atsakė, kad sprendimas turėtų remtis stebimais rezultatais ir nepriklausomu vertinimu.
Mara trumpam atsilošė.
Tai buvo atsargus atsakymas. Beveik nepriekaištingas.
Tačiau kitame puslapyje tyrėjas grįžo prie konkretaus klausimo: kodėl kolega buvo perkeltas į kitą skyrių, nors jo darbas jau buvo pagerėjęs?
Eliasas ilgiau tylėjo.
— Jis pradėjo ginčyti ne tik mano išvadas, bet ir pačią procedūrą, — pasakė galiausiai. — Kiekvieną mano pastabą laikė bandymu jį kontroliuoti. Aš negalėjau apsimesti, kad tai neturi reikšmės.
— Ar jis turėjo priežastį taip manyti?
— Po to, kas nutiko, žmonės dažnai ieško kaltės ten, kur gali ją pakelti. Kartais lengviau manyti, kad tave varžo, negu pripažinti, kad dar negali grįžti prie ankstesnio gyvenimo.
Mara perskaitė atsakymą ir pajuto trumpą susierzinimą. Ne dėl to, kad jis būtų buvęs akivaizdžiai neteisingas. Dėl to, kaip lengvai jame neliko vietos kitam paaiškinimui.
Kolega galėjo bijoti savo paties klaidų. Galėjo per anksti skubėti grįžti į pareigas. Galėjo neteisingai suprasti Eliaso elgesį.
Bet galėjo ir nenorėti, kad žmogus, kuris kartą perėmė jo sprendimus būtinoje situacijoje, nuo šiol spręstų, kada jis vėl gali jais naudotis.
Šios galimybės viena kitos nepanaikino.
Mara išsisaugojo liudijimą ir grįžo prie darbo žurnalo. Ji ieškojo datų, kada kolega pradėjo dirbti savarankiškai, kada buvo užfiksuotos pirmosios klaidos, kada Eliasas rekomendavo dar kartą apriboti jo pareigas. Įrašai buvo išsamūs iki smulkmenų: užduoties trukmė, patikrinimų skaičius, nukrypimas nuo numatyto laiko, pastabos apie reakciją į korekcijas.
Viename įraše buvo pažymėta, kad kolega teisingai apskaičiavo trajektoriją, tačiau atsisakė pasirašyti galutinį sprendimą, kol nebuvo gauti nauji vietiniai rodmenys.
Eliasas įrašė: Perdėtas atsargumas. Sprendimo priėmimo vengimas.
Po dviejų dienų tie rodmenys patvirtino, kad pradinis skaičiavimas buvo teisingas, bet reikėjo nedidelės korekcijos.
Mara ilgai žiūrėjo į abi eilutes.
Galbūt kolega iš tiesų bijojo klysti. Galbūt jis jau nebegalėjo atskirti atsargumo nuo baimės. Tačiau žurnalas rodė ir kitką: kai jis sustodavo patikrinti duomenų, tai būdavo laikoma jo silpnumo ženklu; kai Eliasas sustabdydavo tą patį procesą ir priimdavo sprendimą už jį, tai vadinta patirtimi.
Ji uždarė žurnalą.
Nebuvo jokio vieno dokumento, kuris viską paaiškintų. Nebuvo įrašo, kuriame Eliasas būtų prisipažinęs norėjęs išlaikyti kolegą priklausomą nuo savęs. Nebuvo ir pagrindo teigti, kad jo rūpestis buvo apsimestinis. Per krizę jis iš tiesų išgelbėjo žmogų. Galbūt ir vėliau jis tikėjo darąs tai, kas būtina.
Tačiau krizė baigėsi. O joje priimtas sprendimas, regis, liko galioti ilgiau už pačią avariją.
Mara prisiminė senąjį laišką, kuriame kolegė rašė, kad po pokalbių su Eliasu vis dažniau abejodavo savo pačios priežastimis. Ji tada buvo sustojusi ties tuo sakiniu, nežinodama, ar tai patikimas liudijimas, ar vieno žmogaus skausmas, suteikęs praeities įvykiams kitą formą.
Dabar ji suprato, kad klausimas galėjo būti ne toks paprastas.
Eliasas galėjo būti teisus dėl rizikos ir vis tiek klysti dėl to, kas turi teisę ją vertinti. Jis galėjo gerai pažinti kolegos silpnumą ir kartu nebesugebėti matyti, kad šis žmogus turi ir kitų savybių, ne tik tas, kurias reikėjo stebėti. Jis galėjo norėti apsaugoti komandą ir nepastebėti, kaip jo paties nuomonė tapo vieninteliu priimtinu atsakymu.
Mara žinojo, kaip lengva buvo pasitikėti žmogumi, kuris matydavo tai, ko pati nepastebėjai. Kaip palengvėdavo, kai kas nors kitas išdėstydavo rizikas, sudėliodavo jas į tvarkingą eilę ir pasakydavo, nuo ko pradėti. Ypač tada, kai pačiai trūko miego, kai duomenys prieštaravo vieni kitiems, kai kiekvienas sprendimas atrodė galintis turėti pasekmių, kurių neįmanoma numatyti.
Ji pati ne kartą buvo dėkinga Eliasui už tokį aiškumą.
Tai nepadarė jos dėkingumo netikro.
Tik nebereiškė, kad jis privalo tęstis visomis aplinkybėmis.
Prieš išeidama Mara dar kartą atidarė pirmąjį liudijimą. Inžinieriaus atsakymas vis dar buvo toks pat: tą akimirką kolega nebegalėjo priimti sprendimo, o Eliasas padarė tai, ką reikėjo.
Ji nieko jame nekeistų.
Tačiau jei tas pats žmogus po keturių mėnesių būtų stovėjęs prie valdymo pulto, tikrinęs skaičiavimus ir prašęs naujų duomenų, Mara nebuvo tikra, ar Eliasas būtų sugebėjęs pamatyti jį kitaip nei tą dieną, kai jis sustingo.
Archyvo lange atsispindėjo jos pačios veidas, o už jo lėtai judėjo platforma, visą laiką laikoma tos pačios orbitos, nors jos padėtis keitėsi.
Mara išjungė ekraną.
Ji vis dar nežinojo, ką Eliasas buvo sau pasakęs po tos ekspedicijos. Ar jis sąmoningai pasinaudojo savo autoritetu, ar tiesiog nebegalėjo patikėti, kad žmogus, kurį kartą teko išgelbėti, vėl pajėgus spręsti pats. Galbūt jis šių dalykų net neatskyrė.
Tačiau jai jau nebereikėjo nuspręsti, kuri iš šių versijų buvo tikroji, kad pastebėtų, kas nutiko vėliau.
Vieną kartą jis priėmė sprendimą už kitą žmogų, nes nebuvo laiko laukti.
Paskui, regis, ilgai laukė, kol tas žmogus vėl taps toks, kokį jį prisiminė.
Ir nė karto nepaklausė, ar šis nori grįžti būtent į tą vietą.