Niekas nebežino, kada gimė ši legenda.
Vieni sako, kad ji senesnė už pirmąjį miestą. Kiti tiki, jog ji atsirado tą pačią dieną, kai žmogus pirmą kartą pabandė nutapyti tai, ko negalėjo išsaugoti.
Pasakojama, kad prieš daugybę metų gyveno tapytojas, garsėjęs ne nepaprastais paveikslais, o tuo, jog nė vieno jų neužbaigdavo. Kiekvienoje drobėje vis likdavo nebaigtas langas, neįrėminta gatvė, neįtapyta dangaus juosta. Žmonės sakydavo, kad jis bijo paskutinio potėpio.
Jie klydo.
Jis bijojo pabaigos.
Kai mirė moteris, kurią mylėjo, tapytojas užsirakino dirbtuvėje ir daugiau niekam nebeatidarė durų. Kaimynai tik girdėdavo, kaip dienomis ir naktimis braška grindys, čeža drobės, o stiklainiuose tyliai skamba plaunami teptukai.
Praėjus keturiasdešimčiai dienų, jis išėjo į kiemą.
Buvo pasenęs taip, lyg būtų pragyvenęs dar vieną gyvenimą.
Nieko nepasakęs grįžo į dirbtuvę ir užvėrė duris.
Kitą rytą ant molberto stovėjo didžiulė drobė.
Joje buvo nutapytas miestas.
Ne karalių miestas.
Ne šventųjų.
Paprastas miestas su siaurų gatvių raizgalyne, akmeniniais laiptais, aikšte, kurioje niekas nestovėjo, ir namais, kurių langai buvo tamsūs.
Tapytojas ilgai žiūrėjo į paveikslą.
Jis jautė, kad trūksta vienintelio potėpio.
Saulė jau leidosi, kai jis pakėlė teptuką.
Vos palietus drobę, viename tolimame lange užsidegė šviesa.
Tapytojas atsitraukė.
Pamanė, kad pavargo.
Kitą vakarą lange stovėjo moteris.
Ji nieko nedarė.
Tik žiūrėjo į gatvę.
Trečią vakarą ji pakėlė galvą.
Ir pažvelgė tiesiai į tapytoją.
Pasakojama, kad tą akimirką jis išmetė teptuką.
Tačiau buvo per vėlu.
Kitą rytą dirbtuvėje nebeliko nei miesto, nei paveikslo.
Ant molberto stovėjo visiškai tuščia drobė.
O medyje, ten, kur vakar rėmėsi drobės kraštas, buvo giliai įbrėžti žodžiai:
„Niekada neužbaik miesto.“
Niekas daugiau tapytojo nebematė.
Vieni tvirtino, kad jis įžengė į savo paveikslą.
Kiti sakė, kad miestas išėjo pas jį.
Nuo tada dailininkai perduoda vieni kitiems keistą taisyklę, kurios niekas negali paaiškinti:
Jeigu paveiksle vieną vakarą užsidega langas, daugiau prie jo nebegrįžk.
Nes kai kurie paveikslai nepiešiami žmogaus ranka.
Jie tik laukia, kol kas nors leis jiems būti užbaigtiems.