Mintis atsirado ne staiga.
Ji kaupėsi kelias dienas, tarp pokalbių nuotrupų, tarp nepaaiškinamų Linos prisiminimų, tarp Miro ištarto sakinio, kad niekas nebenori būti savimi.
Arenas niekada nekeitė avataro.
Ne todėl, kad būtų turėjęs principų.
Tiesiog nebuvo matęs prasmės.
Dabar atsirado smalsumas.
Ne apie save.
Apie kitą.
Avatarų biblioteka priminė muziejų.
Tik eksponatai buvo neišbaigti.
Veidai be istorijų.
Balsai be kūnų.
Temperamentai be praeities.
Sistema nesiūlė vardų.
Tik parametrus.
Atsargus.
Impulsyvus.
Nerimastingas.
Žaismingas.
Lėtas.
Neprognozuojamas.
Apačioje mirksėjo perspėjimas.
Rekomenduojama išlaikyti tęstinį socialinį identitetą.
Jis pasirinko priešingai.
Veidą, kuris niekuo nepriminė jo paties.
Kitokį amžių.
Kitokią laikyseną.
Balsą, kurio pats nebūtų atpažinęs.
Pakeitė kalbėjimo ritmą.
Prailgino pauzes.
Sumažino akių kontaktą.
Padidino spontaniškumą.
Sistema paklausė:
Ar pageidaujate, kad pašnekovas būtų informuotas apie pakeitimus?
Arenas pasirinko:
Ne.
Lina jau laukė.
Ji pakėlė akis.
Mandagiai nusišypsojo.
Lyg matytų nepažįstamą žmogų.
– Sveikas.
– Labas.
Ji šiek tiek primerkė akis.
– Atsiprašau… ar mes jau bendravome?
Arenas tylėjo.
– Man atrodo, kad sistema suklydo.
– Kodėl?
– Man buvo suplanuotas kitas susitikimas.
Jis pirmą kartą pajuto tikrą dvejonę.
Ne jos balse.
Savyje.
– Galime pasikalbėti, jei nori.
Ji linktelėjo.
– Žinoma.
Pirmas klausimas buvo apie stotį.
Antras – apie darbą.
Trečias – apie vaikystę.
Po penkiolikos minučių Arenui pasidarė šalta.
Ne todėl, kad pokalbis buvo blogas.
Priešingai.
Jis buvo pažįstamas.
Ne tema.
Struktūra.
Lina juokėsi tose pačiose vietose.
Pakreipdavo galvą tuo pačiu kampu.
Po kiekvieno ilgesnio atsakymo sakydavo:
– Įdomu.
Po kiekvienos istorijos paklausdavo:
– O kaip tada jauteisi?
Kai jis baigdavo kalbėti, ji palaukdavo lygiai tiek, kad atsakymas neatrodytų skubotas.
Jis jau buvo tai girdėjęs.
Ne kartą.
Arenas nusprendė nieko nekeisti.
Atsakinėjo taip, kaip būtų atsakinėjęs visada.
Tik kitu balsu.
Kitomis akimis.
Kitais judesiais.
Po valandos jis jau žinojo, kas bus toliau.
Lina paklaus apie sapnus.
Paskui apie tylą.
Vėliau pasakys, kad žmonės visada ieško namų, net jei niekada jų neturėjo.
Ji pasakė.
Žodis į žodį.
Ne panašiai.
Tiksliai.
Net pauzės buvo tose pačiose vietose.
– Ar tiki likimu? – paklausė ji.
Tai buvo tas pats klausimas.
Prieš dvi savaites jis atsakė:
– Nežinau.
Šįkart atsakė:
– Ne.
Ji nusišypsojo.
– Ir vis dėlto elgiesi taip, lyg tikėtum.
Tai buvo tas pats atsakymas.
Žodis į žodį.
Tik dabar jis buvo skirtas kitam žmogui.
Bent jau taip ji manė.
Jis nusprendė rizikuoti.
– Ar žinai, kas aš?
Ji nusišypsojo.
– Dar ne.
– O jeigu pasakyčiau, kad mes jau seniai kalbamės?
– Tuomet paklausčiau, kodėl apsimeti.
– O jeigu neapsimetu?
– Tada sistema tikriausiai mus supainiojo.
Ji tai pasakė be jokios įtampos.
Lyg būtų pasiūliusi kitą susitikimo laiką.
Arenui pirmą kartą kilo mintis, kad ji nė nesvarsto galimybės klysti.
Ne todėl, kad būtų užsispyrusi.
Todėl, kad nebuvo įpratusi tikrinti.
Kitą vakarą jis prisijungė savo įprastu avataru.
Lina nusišypsojo.
– Labas.
– Labas.
– Kaip praėjo diena?
Jis žiūrėjo į ją.
– Vakar kalbėjaisi su kitu žmogumi.
– Taip.
– Ar prisimeni?
– Žinoma.
– Koks jis buvo?
– Ramus.
– Dar?
– Smalsus.
– Dar?
Ji susimąstė.
– Nebeprisimenu.
– Ar jis tau patiko?
– Taip.
– Kodėl?
Ji nusišypsojo.
– Buvo lengva kalbėtis.
Arenas linktelėjo.
– O jeigu pasakyčiau, kad tai buvau aš?
Ji nusijuokė.
Ne garsiai.
Trumpai.
– Ne.
– Kodėl ne?
– Nes tu būtum taip pasakęs.
– Sakau dabar.
– Bet vakar nesakei.
Ji nutilo.
Paskui pridūrė:
– Be to…
– Kas?
– Jūs buvote skirtingi žmonės.
– Iš kur žinai?
– Sistema taip nerodo.
Tą naktį Arenas negrįžo į savo kambarį.
Jis ilgai vaikščiojo išoriniu stoties žiedu.
Pro langus slinko ta pati lėtai besikreipianti visata.
Jam staiga pasirodė, kad baisiausia ne tai, jog Lina jo neatpažino.
Baisiausia buvo tai, kad pokalbis nė akimirkai nesutriko.
Jam dingus, neliko jokios tuštumos.
Niekur neatsirado plyšys.
Nebuvo nė vieno sakinio, kurį galėjo pasakyti tik jis.
Nebuvo nė vieno klausimo, kuris priklausytų tik jųdviejų istorijai.
Atrodė, kad užteko išlaikyti tinkamą balso tembrą, tinkamą reakcijos laiką ir tinkamą emocijų amplitudę.
Visa kita įvykdavo savaime.
Jis pirmą kartą suabejojo ne Lina.
Ir ne savimi.
Jis suabejojo pačiu pokalbio reiškiniu.
Galbūt du žmonės niekada ir nesusitinka.
Gal susitinka tik tai, ką apie juos galima numatyti.
O visa, kas lieka už numatymo ribos, taip ir lieka neištarta.