XV SKYRIUS

Greičio meistras

Kai Lina kitą kartą atsidūrė Mieste, gatvės buvo tuščios.

Ant namų sienų kabėjo rodyklės.

ŠIUO KELIU.

Jos visos rodė ta pačia kryptimi.

Ji sekė jomis.

Kelias vedė į didžiulį pastatą.

Jis nebuvo nei rūmai, nei šventykla.

Labiau priminė akademiją.

Virš įėjimo buvo iškaltas užrašas.

MEISTRYSTĖ PER VIENĄ DIENĄ

Lina nejučia nusišypsojo.

– Gaila, kad taip nebūna.

– O kas sakė, kad nebūna?

Balsas pasigirdo iš vidaus.


Salė buvo milžiniška.

Joje stovėjo šimtai stalų.

Prie kiekvieno sėdėjo žmonės.

Vieni piešė.

Kiti grojo.

Treti rašė.

Ketvirti skaitė paskaitas.

Visi atrodė nepaprastai profesionalūs.

Prie salės galo stovėjo vyras.

Tvarkingas.

Elegantiškas.

Jo rankos buvo švarios.

Per daug švarios.

Tokios, kurios niekada nebuvo dirbusios.

– Sveika, Lina.

– Jūs mane pažįstate?

– Žinoma.

Visi, kurie ieško tiesos, anksčiau ar vėliau ateina pas mane.


– Kas jūs?

– Aš taupau laiką.

– Kaip?

– Atimu tai, kas nereikalinga.

– Ką?

– Dešimt metų klaidų.

Jis nusišypsojo.

– Kam tiek vargti?


Jis mostelėjo ranka.

Prie jų priėjo jaunas vaikinas.

Rankose laikė paveikslą.

Jis buvo gražus.

Spalvos.

Kompozicija.

Šviesa.

Viskas nepriekaištinga.

– Gražu.

Pasakė Lina.

– Taip.

Atsakė vyras.

– O dabar paklausk jo…

Kodėl nutapė.

Lina atsisuko į vaikiną.

– Kodėl?

Vaikinas tylėjo.

Po ilgos pauzės atsakė.

– Nes…

Taip dabar tapoma.


Toliau stovėjo moteris.

Ji skaitė paskaitą apie žmogaus psichiką.

Kalbėjo sklandžiai.

Citavo autorius.

Vartojo sudėtingus terminus.

Baigusi nusišypsojo.

Tada prie jos priėjo verkianti mergina.

– Man labai sunku…

Moteris trumpam sutriko.

Paskui tyliai paklausė.

– O… kokia diagnozė?

Lina pajuto, kaip kažkas suspaudė krūtinę.

Ji mokėjo teoriją.

Bet nemokėjo būti su žmogumi.


Kitame kampe mokytojas aiškino vaikams.

Jis žinojo visus atsakymus.

Tik…

Salėje nebuvo nė vieno vaiko.

Jis vis tiek mokė.

Nes buvo pripratęs kalbėti.

Ne girdėti.


Toliau stovėjo lyderis.

Aplink jį būriavosi minia.

Jis kalbėjo apie drąsą.

Apie atsakomybę.

Apie pasiaukojimą.

Staiga salėje dingo šviesa.

Žmonės sutriko.

Lyderis pirmasis nubėgo prie durų.

Palikęs visus už nugaros.

Po akimirkos šviesa sugrįžo.

Jis grįžo.

Lyg nieko nebūtų nutikę.

Minia ir toliau plojo.


– Jie atrodo tikri.

Tyliai pasakė Lina.

– Jie ir yra.

Atsakė vyras.

– Jie moka daryti.

Tik nemoka būti.


Jis vedė ją toliau.

Salės gale stovėjo milžiniška mašina.

Žmonės įeidavo pro vienas duris.

Išeidavo pro kitas.

Greitai.

Vos po kelių sekundžių.

Vienas įėjo paprastu žmogumi.

Išėjo su balta gydytojo apranga.

Kitas įėjo drovus.

Išėjo charizmatiškas.

Trečias įėjo nieko nemokėdamas.

Išėjo laikydamas diplomą.

– Kas čia?

Paklausė Lina.

– Trumpiausias kelias.

– Ir jis veikia?

– Puikiai.

– Tai kodėl visi taip nesielgia?

Vyras nusijuokė.

– Beveik visi ir renkasi jį.


Jis paėmė nuo lentynos du smuikus.

Vienas buvo senas.

Subraižytas.

Nudilęs.

Kitas – visiškai naujas.

Blizgantis.

– Kuris geresnis?

Paklausė.

– Nežinau.

Jis padavė senąjį Linai.

– Pabandyk.

Ji perbraukė stryku.

Nuskambėjo gilus, sodrus garsas.

Paskui paėmė naują.

Skambesys buvo tobulas.

Bet tuščias.

Be gyvybės.

– Kodėl?

Paklausė.

– Šitas.

Vyras palietė seną smuiką.

– Dvidešimt metų buvo muzikanto rankose.

O šitas…

Jis parodė į naują.

– Dvidešimt metų gulėjo vitrinoje.


– Bet juk abu atrodo beveik vienodai.

– Taip.

– Kaip atskirti?

Vyras nusišypsojo.

– Kol žiūri…

Neatskirsi.

Tik kai pradedi klausytis.


Lina ilgai tylėjo.

Ji staiga prisiminė žmones.

Tuos, kuriuos buvo sutikusi.

Psichologą, kuris citavo knygas.

Dailininką, kuris tapė madą.

Dvasinį mokytoją, kartojantį svetimas mintis.

Verslininką, kuris kalbėjo apie laisvę, bet negalėjo pabūti vienas.

Ji suprato.

Jie nebuvo melagiai.

Jie patys tikėjo tuo, ką daro.

Tik niekada neperėjo kelio.

Tik apsivilko jo pabaigą.


– Kodėl žmonės renkasi imitaciją?

Paklausė Lina.

Vyras nė akimirkos nesudvejojo.

– Todėl, kad tikra kompetencija yra lėta.

Ji reikalauja pažeminimo.

Klaidų.

Kantrybės.

Nuobodulio.

Pakartojimų.

O imitacija…

Jis mostelėjo į salę.

– Leidžia atrodyti meistru dar prieš juo tampant.


– Ir kas blogiausia?

– Blogiausia?

Vyras trumpam susimąstė.

– Ne tai, kad jie apgauna kitus.

Jis pažvelgė Linai į akis.

– Blogiausia, kad po kurio laiko jie apgauna save.

Ir nebeatsimena…

Jog kažkada buvo mokiniai.


Lina apsisuko.

Norėjo išeiti.

Bet sustojo prie durų.

Virš jų buvo mažas užrašas.

Jo anksčiau nebuvo.

TRUMPAS KELIAS VISADA APEINA ŽMOGŲ.


Ji pabudo prieš aušrą.

Ilgai sėdėjo prie lango.

Prisiminė savo pirmuosius darbo metus.

Kiek kartų klydo.

Kiek kartų nežinojo atsakymo.

Kiek kartų grįždavo namo galvodama, kad pasirinko ne tą profesiją.

Tada suprato.

Būtent tos dienos ją ir išmokė.

Ne knygos.

Ne diplomai.

Ne pagyrimai.

Klaidos.

Ji atsivertė juodą sąsiuvinį.

Ir parašė:

Imitacija nori atrodyti meistru.

Po ilgos pauzės pridėjo:

Meistrystė nebijo atrodyti mokiniu.

Dar po akimirkos atsirado paskutinė eilutė.

Tikra kompetencija neatsiranda tada, kai žmogus išmoksta teisingai atsakyti. Ji gimsta tada, kai jis nebebijo klysti.

Į viršų