Kaulų rinkėja
Praėjo beveik savaitė.
Lina nebegrįžo į senąją miesto dalį.
Ne todėl, kad bijotų.
Tiesiog neturėjo priežasties.
Ji vis kartojo sau, kad pirmasis susitikimas tebuvo keistas atsitiktinumas.
Moteris.
Veidrodis.
Kelios keistos frazės.
Nieko daugiau.
Tačiau tą šeštadienio rytą kojos pačios pasuko senamiesčio link.
Lina pastebėjo tai tik tada, kai jau ėjo akmenimis grįsta gatve.
Ji sustojo.
Nusijuokė iš savęs.
– Matyt, smalsumas.
Ir nuėjo toliau.
Turgus jau baigėsi.
Prekeiviai rinko dėžes.
Krovė stalus.
Senas vyras vyniojo į laikraštį porcelianinius puodelius.
Jauna mergina dėliojo vinilines plokšteles į medinę dėžę.
Lina lėtai ėjo tarp jų.
Ji ieškojo ne daiktų.
Pati nežinojo, ko ieško.
Tada pamatė ją.
Kaulų rinkėja sėdėjo ant žemos sulankstomos kėdutės.
Šį kartą priešais nebuvo kaulų.
Ant stalo gulėjo seni daiktai.
Nespalvotos nuotraukos.
Vaikų piešiniai.
Nudilęs pliušinis kiškis.
Kišeninis laikrodis be rodyklių.
Suskilęs veidrodis.
Medinis šaukštas.
Lina priėjo arčiau.
– Vėl jūs.
Moteris net nepakėlė akių.
– O aš maniau, kad nebegrįši.
– Sakėte, jog nereikia.
– Žmonės retai daro tai, ko reikia.
Dažniau daro tai, ko negali nepadaryti.
Lina paėmė vieną nuotrauką.
Mažas berniukas sėdėjo ant dviračio.
Už jo stovėjo moteris.
Abu juokėsi.
Kitoje pusėje pieštuku buvo parašyta:
1998 m. vasara.
– Kas jie?
– Nežinau.
– Tai kodėl laikote jų nuotrauką?
– Ne mano ji.
– O kieno?
– To, kuris išmetė.
Lina suraukė antakius.
– Jūs renkate svetimus daiktus?
– Ne.
Moteris pagaliau pakėlė akis.
– Renku tai, ko žmonės nesugeba išmesti iki galo.
Ji ištiesė ranką.
– Parodyk.
Lina padavė nuotrauką.
Kaulų rinkėja ją apvertė.
Pirštu perbraukė per nusitrynusį kampą.
– Matai?
– Ką?
– Ji buvo suplėšyta.
Paskui suklijuota.
Ir tik tada išmesta.
Lina nieko nesakė.
Moteris padėjo nuotrauką atgal.
– Žmonės labai retai išmeta tai, kas jiems nieko nereiškia.
Lina paėmė kitą daiktą.
Vaikišką piešinį.
Namą.
Medį.
Geltoną saulę.
Viršuje kreivomis raidėmis parašyta:
MŪSŲ NAMAI.
Viename kampe buvo tamsi juoda dėmė.
Lyg kažkas būtų bandęs ją nutrinti.
– Šitą radai šiukšlėse?
– Taip.
– Kodėl kas nors išmestų vaiko piešinį?
– Todėl, kad vaikas užaugo.
– Ir?
– O suaugusieji dažnai gėdijasi to, kuo kažkada tikėjo.
Lina paėmė laikrodį.
Jo stiklas buvo sudužęs.
Rodyklių nebuvo.
Tik tuščias ciferblatas.
– Šitas irgi neveikia.
– Veikia.
– Bet nėra rodyklių.
– O laikas vis tiek eina.
Lina nejučia nusišypsojo.
– Jūs visada taip atsakinėjate?
– Kaip?
– Kad atsakymas nieko nepaaiškina.
– O tu tikra, kad klausimai geri?
Kelias minutes jos tylėjo.
Aplink skambėjo turgaus triukšmas.
Kažkas juokėsi.
Kažkas ginčijosi dėl kainos.
Tolumoje bažnyčia mušė vidurdienį.
Lina žiūrėjo į daiktus.
Jie buvo paprasti.
Niekuo neišsiskiriantys.
Bet visi atrodė lyg būtų kažko laukę.
– Kodėl tai darote?
Kaulų rinkėja ilgai neatsakė.
Lėtai sudėjo nuotraukas į medinę dėžę.
Šalia jų padėjo piešinį.
Paskui laikrodį.
Uždėjo dangtį.
Tik tada pažvelgė į Liną.
– Žmonės galvoja, kad išmeta daiktus.
Ji papurtė galvą.
– Ne.
Jie pirmiausia išmeta save.
Lina tylėjo.
– O šitie…
Moteris delnu palietė dėžę.
– Šitie daiktai prisimena.
– Ką?
– Žmogų, kuris dar nevaidino.
Lina pajuto, kaip per nugarą nubėgo lengvas šaltis.
– Jūs sakėte, kad renkate tai, ko žmonės nesugeba išmesti.
– Taip.
– Tai ką jūs iš tikrųjų renkate?
Kaulų rinkėja šyptelėjo.
Pirmą kartą.
Ne paslaptingai.
Beveik šiltai.
– Ne daiktus.
Ji uždėjo ranką ant senos dėžės.
– Pėdsakus.
– Kokių pėdsakų?
– Tų, kurie buvo tikri.
Ji pakėlė dėžę.
Lėtai užsidėjo ant peties.
Ir jau nueidama dar pridūrė:
– Atsimink.
Žmonės pirmiausia išmeta ne tai, ko jiems nebereikia.
Jie pirmiausia išmeta tai, kas buvo tikra.
Kai Lina norėjo paklausti dar kažko, moteris jau buvo įsiliejusi į žmonių minią.
Ji dingo taip paprastai, lyg niekada nebūtų stovėjusi toje aikštėje.
Lina liko viena.
Prie tuščio stalo.
Ant grindinio gulėjo mažas spalvotas pieštukas.
Tikriausiai iškritęs iš dėžės.
Ji pakėlė jį.
Delne jis buvo šiltas.
Nors rytas buvo vėsus.