Prieš atidarydamas duris, Tomas visada kelias sekundes pastovėdavo koridoriuje.
Toks buvo nerašytas Instituto paprotys.
Ne todėl, kad reikėtų pasiruošti pokalbiui.
Todėl, kad niekas nenorėjo pirmas pažvelgti grįžusiajam į akis.
Koridorius buvo tylus. Už matinio stiklo girdėjosi duslus ventiliacijos gaudesys. Ant sienos kabėjo laikrodis be sekundinės rodyklės. Jis niekada neskubėjo.
Ant stalo gulėjo byla.
Be nuotraukos.
Tik pavardė.
A. Varnas
Ekspedicija 214.
Sugrįžo po vienuolikos minučių.
Kelionės trukmė pagal laivo laiką – dveji metai.
Tomas perskaitė paskutinę eilutę.
„Pirmasis pokalbis neatliktas.“
Jis sustingo.
Tokios pastabos dar nebuvo matęs.
Pirmasis pokalbis buvo privalomas. Visada.
Kiekvienam.
Be išimčių.
Jis atvertė kitą lapą.
Ten buvo tik vienas sakinys.
„Atsisakė kalbėti su psichologais. Paprašė kito.“
Tomas tyliai nusišypsojo.
Tai pasitaikydavo.
Žmonės po skrydžių dažnai nenorėdavo kalbėtis.
Jis jau tiesė ranką prie durų rankenos, kai pastebėjo dar vieną lapą.
Jis buvo įsegtas atbulai.
Be datos.
Be parašo.
Tik viena eilutė.
„Jeigu jis pirmas paklaus, ar kada nors sapnavote vietą, kurioje niekada nebuvote, nutraukite pokalbį.“
Tomas ilgai žiūrėjo į sakinį.
Po to nusijuokė.
Kvaila.
Kažkieno nevykęs pokštas.
Jis atidarė duris.
Kabinetas buvo beveik tuščias.
Vyras sėdėjo prie lango.
Nugara.
Rankos ant kelių.
Jis neatsisuko.
– Pone Varnai?
Jokio atsakymo.
– Aš psichologas Tomas Žilinskas.
Tada vyras labai lėtai pakėlė galvą.
Neatsisukdamas.
– Jūs ne pirmas.
– Ką turite omenyje?
– Psichologas.
Tyla.
– Kiek jų jau buvo?
– Nežinau.
Gal penki.
Gal penkiasdešimt.
Tomas pajuto keistą dirginimą.
Byloje aiškiai parašyta, kad jis – pirmasis.
– Byloje…
– …parašyta, kad jūs pirmas.
Pagaliau vyras atsisuko.
Jo veidas buvo visiškai ramus.
Tik akys atrodė pavargusios.
Ne nuo nemigos.
Nuo kažko senesnio.
– Nesiginčykite su byla, – tarė jis. – Ji visada laimi.
Tomas atsivertė užrašų knygelę.
– Pradėkime nuo paprasto klausimo. Kaip jaučiatės?
Vyras tylėjo.
Paskui paklausė:
– Ar jums kada nors teko grįžti namo ir pajusti, kad kažkas buvo vos vos perstumta?
– Atsiprašau?
– Kėdė.
Puodelis.
Knyga.
Nieko tokio, ką galėtumėte įrodyti.
Tik tiek, kad akimirkai pagalvotumėte: aš juk palikau kitaip.
Tomas nieko neatsakė.
– Po pirmos kelionės taip jautiesi su savo namais.
Po antros…
– O po antros?
Vyras nusišypsojo.
Labai nežymiai.
– …taip pradedi jaustis su savimi.