Po to, kai Tomas nustojo registruoti smulkius nukrypimus, jis pradėjo juos pastebėti dažniau.
Ne todėl, kad jų padaugėjo.
Todėl, kad dabar kiekvienas atrodė kaip sprendimas.
Ne gedimas.
Sprendimas jo nepastebėti.
Kapitonė pirmoji pažeidė procedūrą.
Tai buvo menkniekis.
Vakarinio patikrinimo metu ji neperžiūrėjo vieno iš atsarginių energijos mazgų.
Sistema rodė, kad viskas tvarkoje.
Patikra būtų užtrukusi tris minutes.
Ji uždarė skydą.
– Rytoj.
Niekas nieko nepasakė.
Kitą dieną gydytoja išdalijo vaistus.
Mechanikas paklausė:
– Mano vitaminai baigėsi?
Ji pažvelgė į dėžutę.
Buvo likusios dvi tabletės.
– Rytoj papildysiu.
Ji žinojo, kad turėtų tai padaryti iš karto.
Tačiau rytoj atrodė pakankamai arti.
Vakare Tomas praėjo pro techninį skyrių.
Durys buvo praviros.
Inžinierius jau buvo išėjęs.
Ant stalo liko atsuktuvas.
Smulkmena.
Įrankiai visada turėjo būti savo vietoje.
Tomas stabtelėjo.
Galėjo padėti jį į spintą.
Nepadėjo.
Uždarė duris.
Nuėjo.
Niekas apie tokius dalykus nekalbėjo.
Jie net nebuvo verti pokalbio.
Laive egzistavo šimtai taisyklių.
Ne todėl, kad visos būtų būtinos.
Todėl, kad nė viena atskirai neatrodė svarbi.
Po kelių dienų atsuktuvas vis dar gulėjo ant to paties stalo.
Šalia jo atsirado pirštinės.
Dar po dienos – ritinys izoliacinės juostos.
Techninis skyrius netapo netvarkingas.
Jis tiesiog tapo truputį mažiau tvarkingas.
Per vakarienę mechanikas netikėtai paklausė:
– Ar prisimenat, kaip pirmą mėnesį visi atsiprašinėdavom?
Niekas neatsakė.
– Dabar jau nebe.
Kapitonė pakėlė akis.
– Dėl ko turėtume atsiprašinėti?
– Nežinau.
Mechanikas gūžtelėjo pečiais.
– Tiesiog prisiminiau.
Pokalbis baigėsi.
Tą naktį Tomas ilgai negalėjo užmigti.
Jam vis grįžo viena mintis.
Jis nebegalėjo prisiminti, kada paskutinį kartą pats kažko atsiprašė.
Ne formaliai.
Iš tikrųjų.
Po savaitės laive užgeso šviesa.
Tik akimirkai.
Vos vienai sekundei.
Įsijungė avarinis apšvietimas.
Po to viskas grįžo į savo vietas.
Sistema pranešė:
Maitinimo persijungimas sėkmingas.
Inžinierius peržiūrėjo įrašus.
– Nieko neradau.
Kapitonė linktelėjo.
– Vadinasi, viskas gerai.
Ji tai pasakė taip paprastai, kad niekas daugiau neuždavė nė vieno klausimo.
Anksčiau būtų ieškoję priežasties.
Dabar užteko, kad pasekmių neliko.
Vakare Tomas užėjo į stebėjimo kupolą.
Ten jau sėdėjo Rojus.
Jis nieko nesakė.
Tik žiūrėjo į tamsą.
– Kartais man atrodo, – tyliai prabilo Tomas, – kad mes visi tapome kantresni.
Rojus nusišypsojo.
– Ne.
– Ką turi omeny?
– Mes tiesiog pripratome.
– Prie ko?
Rojus neatsakė iš karto.
Jo žvilgsnis liko nukreiptas į žvaigždes.
– Prie to, kad ne viskas turi būti padaryta.
Ilgą laiką abu tylėjo.
Tomui tie žodžiai nepatiko.
Ne todėl, kad būtų buvę neteisingi.
Todėl, kad jis negalėjo prisiminti, kada pats pradėjo galvoti lygiai taip pat.
Grįžęs į savo kabiną, jis atsivertė žurnalą.
Ilgai laikė rašiklį virš tuščio lapo.
Galiausiai parašė vieną sakinį.
Žmogus nepasikeičia tą akimirką, kai peržengia ribą. Jis pasikeičia tada, kai nustoja ją pastebėti.
Perskaitė.
Neišbraukė.
Užvertė žurnalą.
Pirmą kartą jam pasirodė, kad tą sakinį parašė ne apie įgulą.
Apie save.