VI DALIS. Labirintas

Antrajame Mieste nebuvo gatvių.

Lina tai suprato tik tada, kai bandė grįžti.

Iš pradžių atrodė, kad ji pasiklydo.

Ji ėjo tuo pačiu keliu, kuriuo atėjo, tačiau kelias vis trumpėjo.

Namas, pro kurį buvo praėjusi, dingo.

Vėliau dingo šulinys.

Tada tiltas.

Galiausiai dingo pati gatvė.

Lina stovėjo tarp dviejų aukštų sienų.

Priešais buvo du praėjimai.

Kairėje — siauras.

Dešinėje — platus.

Abu vienodi.

Ji pasirinko kairįjį.

Vos žengė tris žingsnius, už nugaros pasigirdo garsas.

Lyg kažkas būtų sunkiai užtrenkęs duris.

Lina atsisuko.

Dešinysis praėjimas buvo dingęs.

Jo vietoje stovėjo siena.

Lina priėjo arčiau.

Akmenys buvo šviežiai sudėti.

Dar drėgni.

Ji palietė vieną.

Šiltas.

— Gerai, — sušnibždėjo.

Ji apsisuko ir nuėjo toliau.

Po kelių minučių praėjimas išsišakojo.

Vėl du keliai.

Kairėje degė viena lempa.

Dešinėje — trys.

Lina pasirinko dešinįjį.

Vos tik žengė į jį, kairysis už jos užsidarė.

Šį kartą be garso.

Tarsi jo niekada nebūtų buvę.

Lina sustojo.

Pažvelgė į sieną.

Ten, kur turėjo būti praėjimas, buvo akmuo.

Ant jo buvo išraižyta:

PASIRINKTA.

Lina atsitraukė.

— Kas tai?

Atsakymo nebuvo.

Ji nuėjo toliau.


Po valandos Lina suprato taisyklę.

Jeigu rinkosi kairę — dešinė dingdavo.

Jeigu rinkosi dešinę — kairė užsidarydavo.

Jeigu grįždavo atgal, kelias atsirasdavo iš naujo.

Tačiau kitas jau būdavo užmūrytas.

Pirmą kartą ji išbandė tai tyčia.

Grįžo į vietą, kur buvo du keliai.

Kairysis atsirado.

Dešinysis taip pat.

Ji pasirinko dešinę.

Siena už jos užsivėrė.

Ji apsisuko.

Grįžo.

Dešinysis kelias vėl atsirado.

Kairysis buvo dingęs.

Lina palietė sieną.

— Tai nesąmonė.

Akmuo tylėjo.

— Aš galiu grįžti.

Nieko.

— Aš galiu pasirinkti iš naujo.

Tada ant sienos atsirado sakinys.

Ne išraižytas.

Tiesiog iškilo iš akmens.

GALI.

Lina laukė.

Po kelių sekundžių pasirodė antra eilutė.

BET NE Į TĄ PAČIĄ VIETĄ.

Ji žengė atgal.

Siena vėl tapo paprasta.


Ji ėmė bėgti.

Nežinojo kodėl.

Gal norėjo ištrūkti.

Gal norėjo įrodyti, kad labirintas jos nelaiko.

Ji bėgo pirmyn, nesirinkdama.

Kai tik pasiekdavo išsišakojimą, užsimerkdavo ir eidavo ten, kur tuo metu traukdavo kūnas.

Kairė.

Dešinė.

Kairė.

Kairė.

Dešinė.

Kartais kelias būdavo tuščias.

Kartais jame stovėdavo durys.

Kartais — žmogus.

Vieną kartą ji sutiko vyrą, sėdintį ant grindų.

Jis laikė rankose du akmenis.

— Kur eiti? — paklausė Lina.

Vyras pakėlė galvą.

— Nežinau.

— Kiek laiko čia esi?

— Nuo tada, kai pasirinkau.

— Ką?

Jis pažvelgė į akmenis.

— Vieną.

— Ir?

— Dabar negaliu prisiminti kito.

Lina atsisėdo šalia.

— Galime grįžti.

Vyras papurtė galvą.

— Tu gali.

— Kodėl?

— Tu dar prisimeni, kad buvo kitas.

Lina pažvelgė į jo rankas.

Vienas akmuo buvo baltas.

Kitas juodas.

— Kurį pasirinkai?

Vyras ilgai tylėjo.

— Baltą.

— Kodėl?

— Nes jis atrodė saugesnis.

— O kas buvo ant juodo?

— Nežinau.

— Tai kodėl jo nepasirinkai?

Vyras pažvelgė į Liną.

— Nes niekas nepasakė, kad galiu.

Lina sustingo.

Ji norėjo paklausti, kas tas „niekas“.

Tačiau vyras jau žiūrėjo į kitą pusę.

— Eik.

— Kur?

— Bet kur.

— Kodėl?

— Kol dar gali.


Lina atsistojo.

Priekyje vėl buvo du keliai.

Vienas buvo apšviestas.

Kitas — visiškai tamsus.

Ji stovėjo tarp jų.

Ilgai.

Tada pasirinko tamsų.

Nieko neįvyko.

Ji žengė dar vieną žingsnį.

Ir tada išgirdo, kaip už jos užsidaro apšviestas kelias.

Šį kartą Lina neatsisuko.

Ji ėjo toliau.

Tamsa buvo tiršta, bet ne visiška.

Po kelių žingsnių ji pamatė mažą šviesą.

Artėjo.

Šviesa tapo langu.

Prie lango stovėjo Vilkė.

Ji žiūrėjo į Liną iš kitos sienos pusės.

— Tu pagaliau pasirinkai nežiūrėdama.

— Aš nežinojau, kur eiti.

— Todėl ir pasirinkai.

— Ką tai reiškia?

Vilkė pažvelgė už Linos.

— Pažiūrėk.

Lina atsisuko.

Ten, kur buvo kelias, dabar buvo begalinė siena.

Ant jos buvo šimtai durų.

Visos uždarytos.

Ant kiekvienų — po vieną žodį.

LIKTI.

IŠEITI.

PALAUkti.

BĖGTI.

GRĮŽTI.

TIKĖTI.

NEPATIKĖTI.

TYLĖTI.

KALBĖTI.

PAMIRŠTI.

PRISIMINTI.

Lina priėjo prie vienų.

— Kas už jų?

Vilkė neatsakė.

— Tu nežinai?

— Žinau.

— Tai pasakyk.

— Ne.

— Kodėl?

Vilkė pažvelgė į ją.

— Nes tada pasirinksi mano atsakymą.

Lina padėjo ranką ant durų.

— O jeigu neatidarysiu?

— Irgi pasirinkimas.

Lina nuėmė ranką.

Pažvelgė į visas duris.

— Kiek jų?

— Tiek, kiek kartų manai, kad galėjai pasirinkti kitaip.

— Tai jų begalė.

— Taip.

Lina atsisuko.

Vilkės nebebuvo.

Tik langas.

Ir už jo — Miestas.

Pirmasis.

Lina priėjo.

Per stiklą matė pažįstamą gatvę.

Žmones.

Turgaus aikštę.

Sodą.

Savo pasaulį.

Ji padėjo delną ant stiklo.

Kitoje pusėje kažkas taip pat pakėlė ranką.

Lina sustingo.

Tai buvo ji.

Kita Lina.

Ji žiūrėjo tiesiai į ją.

Ir šį kartą jos veidas nebuvo toks pats.

Kita Lina verkė.

Bet ne iš liūdesio.

Ji purtė galvą.

Tada parodė į grindis.

Lina pažvelgė žemyn.

Prie jos kojų gulėjo raktas.

Tas pats, kurį ji buvo radusi kambaryje.

Tik dabar jis buvo surūdijęs.

Ant jo buvo išraižyta:

KELIAS, KURIO NEPASIRINKAI, NIEKUR NEDINGSTA.

Lina pakėlė raktą.

Už jos pasigirdo žingsniai.

Vienas.

Du.

Trys.

Ji atsisuko.

Labirinto gale stovėjo žmogus be vardo.

Jis laikė rankoje baltą akmenį.

— Tu vėl čia, — pasakė jis.

— Ar čia visada yra tas pats kelias?

— Ne.

— Tai kodėl aš vis grįžtu?

Jis pažvelgė į ją.

— Nes vis dar ieškai kelio, kuriame nereikėtų prarasti nė vieno.

Lina tylėjo.

— Tokio nėra?

— Ne.

— Kodėl?

Žmogus be vardo nuleido akis.

— Nes tada tai nebūtų pasirinkimas.

Jis padėjo baltą akmenį ant grindų.

Ir nuėjo.

Lina liko viena.

Priešais ją vėl atsirado du keliai.

Šį kartą jie nebuvo nei kairėje, nei dešinėje.

Vienas vedė į šviesą.

Kitas — į tamsą.

Lina pažvelgė į šviesą.

Tada į tamsą.

Ji jau žinojo, kas nutiks.

Pasirinkusi vieną, praras kitą.

Tačiau dabar ji suprato dar kai ką.

Labirintas nebuvo pastatytas iš sienų.

Sienos atsirasdavo tik po pasirinkimo.

Jis nebuvo pastatytas tam, kad ją sulaikytų.

Jis buvo pastatytas iš visko, ko ji nepasirinko.

Kiekvienas „taip“ uždarydavo „ne“.

Kiekvienas žingsnis palikdavo kitą kelią už nugaros.

Kiekvienos uždarytos durys likdavo kažkur.

Ne už sienos.

Ne praeityje.

Kažkur Mieste.

Laukdamos.

Lina užsimerkė.

Pirmą kartą ji nebandė numatyti, kas bus toliau.

Ji pasirinko.

Ir už jos nugaros akmuo užsidarė.

Tačiau šį kartą Lina neišsigando.

Nes iš už sienos, kurios jau nebebuvo galima atidaryti, pasigirdo tylus beldimas.

Vienas.

Du.

Trys.

Lyg kažkas būtų likę ten.

Lyg kitas kelias nebūtų dingęs.

Lyg jis būtų pradėjęs eiti paskui ją.

Į viršų