II SKYRIUS. Durys, kurių nebuvo

Durys stovėjo ten, kur prieš akimirką buvo siena.

Lina ilgai į jas žiūrėjo.

Nebuvo jokio plyšio.

Jokio tinko trupėjimo.

Jokio garso.

Tiesiog durys.

Senos, tamsios, be rankenos blizgesio. Mediena buvo išbrinkusi nuo drėgmės, nors kambaryje buvo sausa. Virš jų nebuvo numerio.

Apačioje taip pat.

Tai buvo pirmosios durys Mieste, neturinčios numerio.

Lina priėjo.

Padėjo delną ant rankenos.

Šį kartą niekas nepasakė, kad gali.

Niekas neįspėjo.

Niekas nepasakė, kad negali.

Ji paspaudė.

Durys atsidarė.

Už jų buvo kambarys.

Paprastas.

Kvadratinis.

Tuščias.

Lygiai toks pats kambarys, kuriame ji stovėjo.

Ta pati lova.

Tas pats stalas.

Tas pats langas.

Tas pats veidrodis.

Tik nieko jame nebuvo.

Net jos pačios atspindžio.

Lina žengė vieną žingsnį.

Kambarys už durų nesureagavo.

Ji ištiesė ranką.

Veidrodyje neatsispindėjo nei ji, nei durys.

Tik tuščia siena.

Lina atsitraukė.

Uždarė duris.

Kelias sekundes stovėjo nejudėdama.

Tada vėl jas atidarė.

Kambarys buvo toks pats.

Tik dabar jame stovėjo žmogus.

Jis stovėjo prie lango.

Lina nepažino jo.

Galbūt tai buvo vyras.

Galbūt moteris.

Veidas atrodė pažįstamas taip, kaip kartais sapne atrodo nepažįstamas žmogus — lyg jį būtum sutikęs prieš daugelį metų, bet pamiršęs, kada.

Jis žiūrėjo į Liną.

— Tu pavėlavai.

Jo balsas buvo ramus.

Lina neatsakė.

Žmogus laukė.

— Kur?

— Į savo gyvenimą.

Lina pajuto, kad kambaryje pasidarė šalčiau.

— Ką tai reiškia?

Žmogus pažvelgė į jos rankas.

Tarsi tikrintų, ar jos dar priklauso jai.

— Tu vis dar klausi.

— Ko?

— Leidimo.

Lina norėjo kažką pasakyti.

Tačiau žmogus jau nebestovėjo prie lango.

Jis buvo prie durų.

Per arti.

Lina krūptelėjo.

— Kas tu?

Žmogus nusišypsojo.

— Tu mane jau pažįsti.

— Ne.

— Todėl ir pavėlavai.

Jis užsimerkė.

Ir dingo.

Neišėjo.

Neištirpo.

Tiesiog vieną akimirką buvo, o kitą — ne.

Kambarys vėl tapo tuščias.

Lina liko tarpduryje.

Tada kažkas tyliai trakštelėjo.

Ji pažvelgė žemyn.

Ant grindų gulėjo raktas.

Mažas.

Senas.

Juodas nuo laiko.

Lina pritūpė ir paėmė jį.

Jis buvo šiltas.

Ant jo nebuvo numerio.

Tik mažas įrėžimas.

Raidė.

L.

Lina apvertė raktą.

Kitoje pusėje buvo dar viena raidė.

N.

Ji suraukė antakius.

— LN…

Žodžio neužbaigė.

Iš kambario gilumos pasigirdo beldimas.

Lina pakėlė galvą.

Ten nebuvo jokių durų.

Tik siena.

Beldimas pasikartojo.

Du kartus.

Pauzė.

Tada tris.

Lina atsistojo.

Ji priėjo prie sienos.

Pridėjo ausį.

Iš pradžių nieko negirdėjo.

Tada labai tyliai kažkas sušnibždėjo:

— Atidaryk.

Lina atsitraukė.

— Kur?

Tyla.

Ji pažvelgė į rankoje laikomą raktą.

Pirmą kartą pastebėjo, kad ant jo yra ne dvi raidės.

Ten buvo įrėžtas visas sakinys.

Tik raidės buvo tokios smulkios, kad ji turėjo priartinti raktą prie šviesos.

LINA, NEATIDARYK DURŲ, KURIŲ NĖRA.

Ji perskaitė dar kartą.

Tada dar kartą.

Po sakinio buvo mažas ženklas.

Toks pats, kokį ji buvo mačiusi ant antrojo numerio.

Du apskritimai.

Vienas kito viduje.

Lina prisiminė veidrodį.

Prisimino šešėlį.

Prisimino balsą iš apačios.

Kur tavo vardas?

Ji suspaudė raktą.

Ir tada suprato keistą dalyką.

Raktas buvo jos.

Ji tai žinojo.

Ne todėl, kad ant jo buvo jos vardas.

Ne todėl, kad atpažino.

Tiesiog žinojo.

Kaip žinai, kad sapne priklauso tau namas, kuriame niekada negyvenai.

Lina atsisuko į kambarį.

Jis vis dar buvo tuščias.

Tačiau ant stalo gulėjo kažkas naujo.

Baltas popieriaus lapas.

Ji priėjo.

Ant jo buvo parašytas vienas sakinys:

JEIGU ATRAKINSI, TURĖSI PASAKYTI, KAD NORĖJAI.

Lina ilgai žiūrėjo į žodžius.

Tada paėmė raktą.

Priėjo prie sienos.

Beldimas pasigirdo dar kartą.

Šįkart iškart už jos.

Lina sustingo.

Lėtai atsisuko.

Durys buvo uždarytos.

Tik dabar ji suprato.

Ji nebežinojo, kurios pusės yra Miestas.

O kurios — kambarys.

Ji pažvelgė į raktą.

Tada į duris.

Ir pirmą kartą nesistengė išsiaiškinti, ką jos reiškia.

Ji tiesiog pasirinko.

Pasuko raktą spynoje.

Durys atsidarė.

Už jų buvo ne kambarys.

Buvo gatvė.

Ta pati gatvė, kuria Lina pirmą kartą atėjo į Miestą.

Tik kitoje jos pusėje stovėjo namas, kurio ji niekada nebuvo mačiusi.

Ant jo buvo du numeriai.

Viršuje:

1.

Apačioje:

LINA.

Ji žengė pro duris.

Durys už jos užsidarė.

O kažkur labai giliai po grindiniu kažkas pirmą kartą ištarė jos vardą.

Ne taip, kaip jį ištardavo žmonės.

Ne kaip kreipinį.

Ne kaip vardą.

Lyg tai būtų vieta.

Lyg tai būtų durys.

Į viršų