Durys stovėjo ten, kur prieš akimirką buvo balta siena.
Lina sustojo.
Jos nebuvo nei senos, nei naujos. Tiesiog stovėjo — tarsi visą laiką būtų buvusios čia, tik niekas anksčiau nebuvo jų pastebėjęs.
Durys buvo tamsios.
Ant jų, akių lygyje, buvo įbrėžtas vienas žodis:
LINA
Po juo — mažesnėmis raidėmis:
JEIGU ĮEISI, NEBEŽINOSI, KURIS GYVENIMAS YRA TAVO.
Lina perskaitė dar kartą.
Už durų buvo tylu.
Ji uždėjo ranką ant rankenos.
Šį kartą niekas nesakė:
Neik.
Niekas nesakė:
Palauk.
Niekas nepasakė, ką turėtų pasirinkti.
Lina atidarė duris.
Kambarys buvo didesnis, negu galėjo būti.
Iš pradžių ji pamatė tik stalą.
Ant jo stovėjo puodelis mėlynu krašteliu.
Tas pats.
Lina prisiminė, kaip jį buvo radusi kambaryje, kuriame gyveno rytojus.
Ji priėjo arčiau.
Puodelis buvo šiltas.
Iš gretimo kambario pasigirdo juokas.
Lina pakėlė galvą.
Ten stovėjo mergaitė.
Maždaug septynerių metų.
Plaukai surišti kreivai. Vienas batas neužsegtas. Rankoje — medinė dėžutė.
Lina pažvelgė į ją.
Mergaitė pažvelgė į Liną.
— Tu užaugai, — pasakė ji.
Lina nieko neatsakė.
— Ar tu įėjai?
— Kur?
Mergaitė parodė į už savęs esančias duris.
— Ten.
Lina pažvelgė.
Durys buvo mažos, vaikui tinkamo aukščio.
Ji kažką prisiminė.
Ne aiškiai.
Koridorių.
Šviesą.
Ranką ant savo peties.
Ir balsą:
— Jeigu įeisi, turėsi likti.
Lina atsitraukė.
Mergaitė nusišypsojo.
— Aš neįėjau.
— Kodėl?
— Tu žinai.
Mergaitė padėjo dėžutę ant stalo.
— Nes bijojai, kad paskui nebebus galima grįžti.
Ji išėjo.
Lina liko stovėti.
Tada kitame kambaryje užsidegė šviesa.
Ten sėdėjo moteris.
Ji buvo maždaug Linaus amžiaus.
Priešais ją gulėjo keli popieriaus lapai.
Ji rašė.
— Kuo tu dirbi? — paklausė Lina.
Moteris pakėlė akis.
— Tuo, kuo visada norėjau.
Ant stalo gulėjo pažymėjimas.
Lina priėjo.
Ant jo buvo jos veidas.
Po nuotrauka — vardas.
LINA.
Moteris užvertė pažymėjimą.
— Tu irgi galėjai.
— Kodėl nepadariau?
Moteris ilgai žiūrėjo į ją.
— Tu sakei, kad nėra tinkamas laikas.
Lina prisiminė.
Tas sakinys buvo pasakytas daug kartų.
Ne dabar.
Vėliau.
Kai bus ramiau.
Kai viskas susitvarkys.
Ji nežinojo, kieno buvo tas balsas.
Gal todėl, kad ilgainiui balsas tapo jos pačios.
— Ar tu laiminga? — paklausė Lina.
Moteris susimąstė.
— Kartais.
— Tai kodėl likai?
— Aš neišmokau vadinti išėjimo pasirinkimu.
Lina nieko neatsakė.
Moteris vėl palinko prie savo popierių.
— Uždaryk duris eidama.
Trečiame kambaryje buvo tuščia.
Tik kėdė.
Ant kėdės — paltas.
Prie paltuko kišenės prisegtas mažas popierėlis.
AŠ IŠĖJAU.
Lina palietė popierių.
Už jos kažkas atsistojo.
Ji atsisuko.
Tai buvo ji.
Tik kita.
Šios Linos plaukai buvo trumpesni. Ji neturėjo žiedo ant rankos. Veidas buvo pavargęs, bet ramus.
— Tu išėjai, — pasakė Lina.
— Taip.
— Kur?
— Nežinau.
— Ir?
Moteris gūžtelėjo pečiais.
— Kartais nežinoti, kur eini, yra pirmas dalykas, kurį padarai pats.
Lina pažvelgė į ją.
— Tau nebuvo baisu?
— Buvo.
— Tai kodėl išėjai?
Moteris nusišypsojo.
— Nes vieną dieną supratau, kad bijau labiau pasilikti.
Lina norėjo dar kažko paklausti.
Bet moteris jau buvo dingusi.
Ant kėdės liko tik paltas.
Kitame kambaryje buvo lova.
Ant jos sėdėjo moteris su kūdikiu.
Lina sustojo tarpduryje.
Moteris žiūrėjo į vaiką.
Tada į Liną.
— Tu jo nepažįsti, — pasakė ji.
— Ne.
— Bet galėjai.
Lina pažvelgė į kūdikį.
Jis miegojo.
— Ar tu laiminga?
Moteris nusišypsojo.
— Kartais.
Tas pats atsakymas.
Lina pajuto keistą pyktį.
— Kodėl jūs visos sakote tą patį?
Moteris pažvelgė į ją.
— Nes tu vis dar manai, kad pasirinkimas turi padaryti žmogų laimingą.
Lina tylėjo.
— Jis tik padaro gyvenimą tavo, — pasakė moteris.
Ir užgesino šviesą.
Toliau buvo dar viena Lina.
Ir dar viena.
Viena gyveno name prie vandens.
Kita kepė duoną.
Viena buvo viena.
Kita gyveno su žmogumi, kurio Lina nepažinojo.
Viena buvo išmokusi groti pianinu.
Kita niekada nebuvo palietusi instrumento.
Viena buvo išėjusi iš miesto.
Kita niekada nebuvo iš jo išvykusi.
Tačiau kuo toliau Lina ėjo, tuo mažiau jos atrodė svetimos.
Tai buvo ne skirtingi žmonės.
Tai buvo skirtingi jos pačios judesiai.
Kiekviena turėjo po vieną dalyką, kurio Lina pasigedo.
Viena mokėjo pasakyti ne.
Kita mokėjo išeiti.
Trečia mokėjo pasilikti.
Ketvirta nebijojo būti nemėgstama.
Penkta niekam neaiškino, kodėl pasirinko.
Lina sustojo ilgoje salėje.
Ten jų buvo daug.
Visos stovėjo tyliai.
Visos žiūrėjo į ją.
— Kuri iš jūsų tikroji? — paklausė Lina.
Niekas neatsakė.
Ji pakartojo:
— Kuri iš jūsų yra tikroji Lina?
Tada viena iš jų pasakė:
— Aš.
Kita:
— Aš.
Trečia:
— Aš.
Balsai susiliejo.
— Aš.
— Aš.
— Aš.
— Aš.
Lina užsidengė ausis.
— Ne!
Tyla.
Pačiame salės gale stovėjo dar viena moteris.
Ji buvo tokia pati kaip Lina.
Ne jaunesnė.
Ne vyresnė.
Ne kitokia.
Tokia pati.
— O tu? — paklausė Lina.
Moteris žiūrėjo į ją.
— Aš nežinau.
— Ką?
— Kuri iš mūsų pradėjo.
Lina pajuto, kaip kažkas jos delne pajudėjo.
Ji pažvelgė.
Kaulas.
Tas pats, kurį jai davė Kaulų rinkėja.
Ant jo buvo išraižyta:
PASIRINK
Tačiau raidės pradėjo keistis.
Lėtai.
Viena po kitos.
P
A
S
Kaulas suvirpėjo.
Žodis išnyko.
Atsirado kitas:
PRISIMINK
Lina pakėlė akis.
— Ką?
Mergaitė iš pirmojo kambario stovėjo salės gale.
Ji laikė mažą medinę dėžutę.
— Ne mus, — pasakė ji.
— Tai ką?
Mergaitė pažvelgė į visas kitas Linas.
— Tą dieną.
Lina sustingo.
Ir staiga prisiminė.
Ne visą gyvenimą.
Tik vieną akimirką.
Duris.
Mažą.
Vaikiškas.
Ranką ant peties.
Ir balsą:
— Jeigu įeisi, turėsi likti.
Tada ji prisiminė save.
Ne verkiančią.
Ne išsigandusią.
Ji prisiminė, kad tuo metu norėjo įeiti.
Tikrai norėjo.
Bet neįėjo.
Ne todėl, kad pati persigalvojo.
Ji pažvelgė į ranką ant savo peties.
Tada prisiminimas nutrūko.
Salėje visos Linos tylėjo.
— Aš norėjau, — sušnabždėjo Lina.
Niekas neatsakė.
— Aš norėjau įeiti.
Moteris salės gale linktelėjo.
— Taip.
— Bet neįėjau.
— Taip.
— Tai kuri iš jūsų tada esu aš?
Ilga tyla.
Tada viena Lina priėjo arčiau.
— Visos.
Lina pažvelgė į ją.
— Ne.
— Kodėl?
— Nes aš nepadariau visko, ką padarėte jūs.
Moteris papurtė galvą.
— Bet viskas, ko nepadarei, irgi kažkur liko.
Lina pažvelgė į salę.
Pirmą kartą ji suprato, kodėl antrajame Mieste buvo tiek daug durų.
Kodėl kiekvienas kelias užsidarydavo.
Kodėl Kaulų rinkėja rinko tai, ko žmonės nebeprisimena.
Kodėl vardų turguje jos vardas buvo tuščioje dėžutėje.
Ji visą laiką ieškojo to, ką prarado.
Bet gal kai kurių dalykų ji niekada neprarado.
Ji tiesiog jų neįsileido.
Lina priėjo prie mažų durų, kurias prisiminė iš vaikystės.
Šį kartą niekas nelaikė rankos ant jos peties.
Ji uždėjo ranką ant rankenos.
Už durų buvo tamsu.
Lina atsisuko.
Visos jos žiūrėjo į ją.
Nė viena nesakė:
Eik.
Nė viena nesakė:
Neik.
Lina atidarė duris.
Ir įėjo.
Už jos durys neužsidarė.
Pirmą kartą.
Už durų liko visos kitos Linos.
Ne kaip žmonės.
Ne kaip vaiduokliai.
Tiesiog kaip tylūs gyvenimai, kurie daugiau nebesibeldė.
Lina nuėjo toliau.
Kaulas jos delne buvo tapęs lygus.
Jame nebuvo jokio žodžio.
Tik viena plona linija.
Kaip durų kontūras.
Iš už nugaros pasigirdo balsas:
— Nepamiršk mūsų.
Lina neatsigręžė.
— Nepamiršiu.
Ir tik tada suprato, kad pirmą kartą atsakė ne todėl, kad kažkas jos klausė.
Ji atsakė pati.
Koridoriaus gale kažkas sujudėjo.
Gal šešėlis.
Gal žmogus.
Gal Architektas.
Lina nežinojo.
Ji ėjo pirmyn.
O jos šešėlis, pirmą kartą nuo tada, kai ji atėjo į Miestą, ėjo šalia.