Niekas nepastebėjo akimirkos.
Nebuvo smūgio.
Nebuvo šviesos.
Nebuvo garso.
Tik vienu metu išnyko paskutinis ryšio kanalas.
Sistema nebandė jo atkurti.
Pirmą kartą per visą stoties istoriją ji neturėjo su kuo sinchronizuotis.
Astronomai dar kelias valandas dirbo stebėjimo kupole.
Paskui išjungė ekranus.
Nebebuvo prasmės.
Už langų žvaigždės nebeslinko.
Šviesa nebekeliavo.
Atrodė, kad visa visata sustojo, palikdama stotį vieną, nepasiekiamame atstume nuo visko, kas kada nors buvo vadinama „toliau“.
Jeigu kas nors iš Žemės dar būtų galėjęs ją matyti, būtų atrodę, kad ji amžiams sustingo prie juodosios ribos.
Lyg paskutinis sakinys, kurio niekas nebeužbaigs.
Viduje niekas nepasikeitė.
Koridoriai liko tie patys.
Durys atsidarinėjo.
Ventiliacija tyliai ūžė.
Žmonės prasilenkdavo.
Tik sistema vis dažniau nerasdavo tinkamiausio atsakymo.
Pranešimai trumpėjo.
Vieną rytą dingo suderinamumo procentai.
Kitą – emocinės prognozės.
Po savaitės išnyko ir avatarų biblioteka.
Niekas jos neišjungė.
Ji tiesiog nebeatsidarė.
Pirmieji pokalbiai buvo keisti.
Žmonės sustodavo vidury sakinio.
Ieškodavo žodžių.
Kartais pasakydavo ne tai, ką norėjo.
Kartais neteisingai suprasdavo vieni kitus.
Vieną vakarą valgykloje du vyrai susiginčijo dėl menkniekio.
Po kelių minučių vienas atsistojo ir išėjo.
Anksčiau sistema būtų pasiūliusi kitą formuluotę.
Dabar niekas nepasiūlė.
Kitą dieną jie vėl sėdėjo prie to paties stalo.
Ilgai tylėjo.
Paskui vienas pasakė:
– Vakar buvau neteisus.
Kitas atsakė:
– Aš irgi.
Nė vienas nepridūrė nieko daugiau.
To pakako.
Arenas kartais matydavo moterį, kuri kadaise buvo Lina.
Arba gal tik dabar ja tapo.
Jie prasilenkdavo koridoriuose.
Kartais linktelėdavo.
Kartais ne.
Vieną kartą sustojo prie to paties lango.
Ilgai stovėjo greta.
Nė vienas nepradėjo pokalbio.
Nebuvo aišku, ar jie drovisi.
Ar neturi ką pasakyti.
Ar tiesiog mokosi būti dviese be trečiojo.
Praėjo daug laiko.
O gal visai mažai.
Už įvykių horizonto tokie skirtumai praranda prasmę.
Stotyje nebeliko nė vieno žmogaus, kuris galėtų prisiekti, jog pažįsta kitą.
Nebeliko ir tokių, kurie būtų tuo visiškai abejoję.
Kartais iš kokio nors kambario pasigirsdavo juokas.
Kartais – pakeltas balsas.
Kartais – ilga tyla.
Niekas nežinojo, ką tai reiškia.
Nebebuvo sistemos, kuri išverstų vieną žmogų kitam.
Paskutinį kartą Arenas pažvelgė pro langą.
Tamsa nebeatrodė grėsminga.
Ji buvo tiesiog vieta, kur šviesa nebegrįžta.
Jis trumpam prisiminė seną pranešimą.
Prognozuojamas suderinamumas: 3,02 %.
Jam pasirodė keista.
Galbūt sistema apsiriko.
O gal pirmą kartą pasakė tiesą.
Nes už įvykių horizonto nebeliko nei trijų, nei devyniasdešimt devynių procentų.
Liko tik žmonės.
Ir jų sakiniai.
Trumpesni.
Netikslūs.
Kartais neteisingi.
Kartais skaudūs.
Kartais gražūs.
Pirmą kartą jie nebeatrodė tobuli.
Ir todėl pirmą kartą buvo įmanoma patikėti, kad juos ištarė kažkas, ko neįmanoma pakeisti kitu.