Veidrodžių salė
Kai Lina kitą kartą sugrįžo į Miestą, jis atrodė neįprastai gyvas.
Gatvės buvo pilnos žmonių.
Jie juokėsi.
Sveikinosi.
Kalbėjosi.
Iš pirmo žvilgsnio tai buvo gražiausia vieta, kurią ji iki šiol buvo mačiusi.
Niekas nesiginčijo.
Niekas neskubėjo.
Niekas neatrodė vienišas.
Ji pagalvojo:
Gal pagaliau radau vietą, kur žmonės išmoko gyventi.
Aikštės centre stovėjo milžiniški rūmai.
Balti.
Be langų.
Tik su aukštomis durimis.
Virš jų buvo iškaltas užrašas.
VEIDRODŽIŲ SALĖ
Vos tik Lina įžengė vidun, suprato, kad pavadinimas netikslus.
Viduje nebuvo nė vieno veidrodžio.
Tik žmonės.
Šimtai žmonių.
Jie vaikščiojo lėtai.
Ramiai.
Tarsi kažko lauktų.
Pirmoji prie jos priėjo jauna moteris.
Ji buvo nepaprastai graži.
– Sveika.
Nusišypsojo.
– Kaip jautiesi?
– Gerai.
– Čia visiems gera.
Ji pasakė tai taip natūraliai, kad Lina net neabejojo.
Moteris nuėjo toliau.
Po kelių sekundžių prie jos priėjo kita.
Ji buvo beveik tokia pati.
Tie patys plaukai.
Tas pats balsas.
Tas pats žvilgsnis.
– Sveika.
Kaip jautiesi?
Lina sutriko.
Ji nuėjo giliau.
Sutiko vyrą.
Aukštą.
Sportišką.
Tvarkingai apsirengusį.
– Sveika.
Kaip jautiesi?
Jo šypsena buvo tobula.
Po minutės pasirodė dar vienas.
Lygiai toks pats.
Trečias.
Ketvirtas.
Visi skyrėsi.
Ir kartu buvo vienodi.
Viename salės gale stovėjo menininkai.
Jie tapė.
Priėjusi arčiau Lina pamatė, kad visi jų paveikslai beveik identiški.
Skyrėsi tik spalvos.
Kitoje pusėje sėdėjo rašytojai.
Ant stalų gulėjo šimtai knygų.
Lina atsivertė vieną.
Perskaitė pirmą puslapį.
Tada kitą.
Trečią.
Visų knygų mintys buvo tos pačios.
Tik sakiniai skirtingi.
Toliau buvo muzikantai.
Vienas grojo.
Kiti kartojo.
Paskui atsirasdavo dar daugiau.
Kol galiausiai niekas nebeprisiminė, kas sukūrė melodiją.
Ji priėjo prie psichologų.
Vienas kalbėjo pacientui.
– Tu turi mylėti save.
Pacientas linktelėjo.
– Kaip?
Psichologas nutilo.
Po akimirkos pakartojo.
– Tu turi mylėti save.
Pacientas dar kartą paklausė.
– Bet kaip?
Psichologas vėl pakartojo tą patį.
Lina pajuto keistą tuštumą.
Žodžiai buvo teisingi.
Tik…
Juose nieko nebuvo.
Toliau stovėjo dvasiniai mokytojai.
Jie kalbėjo apie laisvę.
Apie meilę.
Apie sąmonę.
Visi vartojo tuos pačius sakinius.
Tuos pačius gestus.
Net pauzės buvo vienodos.
Lyg būtų mokęsi iš vieno nematomo vadovėlio.
Staiga Lina suprato.
Ji negirdėjo nė vienos naujos minties.
Tik senų minčių aidus.
Salės viduryje stovėjo mergaitė.
Ji viena nepiešė.
Negrojo.
Nekalbėjo.
Tik stebėjo.
– Kodėl nieko nedarai?
Paklausė Lina.
– Laukiu.
– Ko?
– Kol kažkas sugalvos ką nors savo.
– Ir?
Mergaitė liūdnai nusišypsojo.
– Seniai laukiu.
– Kas čia vyksta?
Paklausė Lina.
– Jie mokosi būti panašūs.
Atsakė mergaitė.
– Kam?
– Nes būti savimi labai pavojinga.
Lina ėjo toliau.
Staiga pastebėjo keistą dalyką.
Niekas salėje nežiūrėjo vienas kitam į akis.
Visi žiūrėjo…
Per petį.
Į kitus.
Vienas vyras taisė savo švarką tik tada, kai pamatė, kad taip padarė kitas.
Viena moteris nusijuokė tik tada, kai nusijuokė aplinkiniai.
Net jų emocijos ateidavo su kelių sekundžių vėlavimu.
Lyg būtų ne jų pačių.
– Kas jiems nutiko?
Tyliai paklausė Lina.
Mergaitė atsakė:
– Jie ilgai ieškojo savęs.
Ir pavargo.
Todėl pradėjo ieškoti vieni kitų.
Salės gale stovėjo vienintelės durys.
Virš jų buvo parašyta:
ORIGINALAI
Lina priėjo.
Patraukė rankeną.
Durys buvo užrakintos.
– Kodėl?
Paklausė.
– Jos neužrakintos.
Atsakė mergaitė.
– Tai kodėl neatsidaro?
– Todėl, kad niekas nebando jų atidaryti.
Visi pirmiausia pažiūri…
Kaip jas atidaro kiti.
Lina apsisuko.
Ir tada pamatė tai, ko iki tol nepastebėjo.
Visi žmonės salėje po truputį darėsi panašesni.
Veidai lėtai keitėsi.
Nosys.
Akys.
Šypsenos.
Judesiai.
Kol galiausiai skirtumai beveik išnyko.
Nebuvo vieno žmogaus, kuris juos verstų.
Nebuvo valdovo.
Nebuvo demono.
Nebuvo įsakymo.
Tik…
Nuolatinis žvilgsnis į kitą.
– Kas visa tai sukūrė?
Paklausė Lina.
Mergaitė papurtė galvą.
– Niekas.
– Turi būti kažkas.
– Nėra.
Ji trumpam nutilo.
– Imitacija neturi kūrėjo.
Ji kopijuoja pati save.
Vienas žmogus nukopijuoja kitą.
Antras – pirmą.
Trečias – antrą.
Po kurio laiko niekas nebežino…
Kas buvo pirmasis.
Tuo metu salės viduryje pasigirdo plojimai.
Visi žmonės pradėjo ploti.
Lina apsidairė.
Nebuvo kam.
Nebuvo jokios priežasties.
Po kelių sekundžių ploti pradėjo visi.
Nes plojo kiti.
Po minutės visi nustojo.
Nes nustojo kiti.
Lina pajuto šiurpą.
Pirmą kartą Mieste jai pasidarė tikrai baisu.
Ne dėl demonų.
Ne dėl šešėlių.
O dėl minties.
O jeigu taip gyvena visas pasaulis?
Kai ji išėjo iš salės, aikštėje jau buvo tamsu.
Žmonės vis dar šypsojosi.
Vis dar kalbėjosi.
Vis dar atrodė laimingi.
Tik dabar Lina pastebėjo vieną smulkmeną.
Jų šešėliai buvo skirtingi.
Tik veidai – vienodi.
Ji pabudo anksti.
Ilgai sėdėjo lovoje.
Paskui atsivertė juodą sąsiuvinį.
Rašė ilgai.
Braukė.
Taisė.
Galiausiai paliko tik tris sakinius.
Žmogus retai tampa tuo, kuo nori būti.
Dažniau jis tampa tuo, kuo žavisi.
Po ilgos tylos parašė paskutinę eilutę.
Pasaulį kuria ne melas. Jį kuria žmonės, kurie taip ilgai kopijuoja vieni kitus, kad pamiršta, jog kadaise buvo originalai.