Praėjo trys dienos.
O gal keturios.
Nuo tada, kai ryšys nutrūko, stotyje vis sunkiau buvo atskirti vieną dieną nuo kitos.
Laikrodžiai rodė laiką.
Koridoriai keitė apšvietimą.
Žmonės eidavo į darbą.
Tačiau visa tai priminė susitarimą, o ne tėkmę.
Arenas daugiau nebesijungė.
Sistema primindavo.
Kartą.
Du.
Paskui liovėsi.
Lyg būtų supratusi, kad priminimai čia nieko nebepakeis.
Jis vis dažniau sėdėdavo prie išorinio kupolo.
Žvaigždės buvo beveik išnykusios.
Liko tik blankūs šviesos pėdsakai, lėtai linkstantys į tamsą.
Nebebuvo aišku, ar stotis juda.
Ar juda pati erdvė.
Ar juda tik žmogaus įprotis manyti, kad viskas privalo judėti.
Tą vakarą terminalas tyliai suvirpėjo.
Vieną kartą.
Ne pranešimas iš sistemos.
Ne priminimas.
Ne kvietimas.
Tiesiog žinutė.
Be temos.
Be suderinamumo rodiklio.
Be rekomenduojamo atsakymo.
Tik vienas sakinys.
Nežinau, ką sakyti.
Arenas ilgai žiūrėjo į ekraną.
Perskaitė dar kartą.
Paskui dar.
Sakinys buvo trumpas.
Beveik tuščias.
Jame nebuvo nė vieno žodžio, kurį sistema būtų pasirinkusi geriau.
Nebuvo paguodos.
Nebuvo klausimo.
Nebuvo bandymo pataisyti tylą.
Jis nieko nesiūlė.
Nieko nežadėjo.
Nieko nesprendė.
Arenas padėjo terminalą ant stalo.
Neatsakė.
Priėjo prie lango.
Ten, kur anksčiau matydavosi iškraipytos žvaigždės, dabar buvo tik lėtai alsuojanti tamsa.
Jam pirmą kartą pasirodė, kad ji nėra tuščia.
Kad joje nėra atsakymų.
Tik vieta jiems atsirasti.
Terminalas nebesuvirpėjo.
Nebuvo antros žinutės.
Nebuvo paaiškinimo.
Nebuvo sistemos pasiūlymo, kaip tęsti pokalbį.
Sakinys liko kaboti vienas.
Trapus.
Neužbaigtas.
Gyvas.
Arenas žiūrėjo į jį taip ilgai, kad galiausiai nustojo skaityti žodžius.
Liko tik tai, kad kažkur kitoje stoties pusėje buvo žmogus, kuris pirmą kartą nepasirinko tinkamiausio atsakymo.
Jis pasirinko nežinojimą.
Arenas nusišypsojo.
Ne todėl, kad viskas baigėsi gerai.
Ne todėl, kad pagaliau buvo suprastas.
Tik todėl, kad pirmą kartą per ilgą laiką tarp dviejų žmonių atsirado kažkas, ko nebuvo galima apskaičiuoti.