IX. Sutapimas

Po kelių dienų Mara vėl patikrino ryšio žurnalą.

Nieko.

Ji žinojo, kad negali būti nieko.

Jos laiškas liko juodraštyje.

Jo laiškas atėjo iš kitos stoties.

Tarp jų buvo tūkstančiai kilometrų ir keli ryšio mazgai.

Ji uždarė žurnalą.

Daugiau prie to nebegrįžo.

Bent jau kurį laiką.


Vieną rytą ji pagalvojo, kad reikėtų nusipirkti naują paltą.

Senąjį buvo palikusi ant kėdės prie durų. Jis jau buvo per plonas šiam metų laikui.

Vakare atėjo Eliaso laiškas.

Jame buvo keli sakiniai apie ekspediciją ir viena eilutė:

Ten jau atšalo. Nepamiršk apsirengti šilčiau.

Mara kurį laiką žiūrėjo į ją.

Tada uždarė laišką.

Kitą dieną nusipirko paltą.

Nieko ypatingo.


Po mėnesio ji pradėjo plaukioti rytais.

Ne dėl to, kad Eliasas buvo apie tai klausęs.

Tiesiog baseine rytais būdavo mažiau žmonių.

Vieną sekmadienį, dar neišlipusi iš lovos, pagalvojo:

Šiandien neisiu.

Po kelių minučių persigalvojo.

Po pietų atėjo jo laiškas.

Nepersistenk.

Mara perskaitė.

Nusišypsojo.

Tada pati nustebo, kad nusišypsojo.


Ji pradėjo saugotis tokių sutapimų.

Jeigu pagalvodavo apie lietų — laukdavo.

Jeigu apie kelionę — nieko nedarydavo.

Jeigu prisimindavo kokį nors seną pokalbį — stengdavosi jo neužbaigti mintyse.

Tai buvo kvaila.

Ji tai žinojo.

Kartais net tyčia pagalvodavo apie ką nors visiškai atsitiktinio.

Apie geltoną kėdę.

Apie svogūnus.

Apie seną dainą, kurios nemėgo.

Elias apie tai niekada neparašė.

Po kurio laiko ji nustojo bandyti.


Vieną vakarą Mara tvarkė stalčių.

Rado seną popieriaus lapą.

Ant jo buvo jos neišsiųstas sakinys.

Kartais atrodo, kad tu visada žinai, ką turėčiau daryti.

Ji ilgai laikė lapą rankoje.

Tada apvertė.

Kitoje pusėje, savo pačios ranka, buvo užrašyta data.

Nieko daugiau.

Ji neatsiminė, kada tai užrašė.

Tą naktį atėjo Eliaso laiškas.

Ji jo neatidarė iki ryto.

Ryte jame buvo tik ekspedicijos duomenys.

Apie trajektorijas.

Apie naują korekciją.

Apie kūnus, kurie dėl mažo nukrypimo po kelių mėnesių atsiduria ne ten, kur buvo numatyta.

Mara perskaitė iki galo.

Tada uždarė laišką.

Prie lango ilgai stovėjo tyloje.

Galiausiai paėmė tą seną lapą ir įdėjo atgal į stalčių.

Šį kartą giliau.

Į viršų