XXIII. Žmogus, kuris jį pažinojo

Mara rado jo vardą prie senos ekspedicijos personalo sąrašo.

Jis buvo dirbęs su Eliasu dar prieš incidentą, kitoje stotyje, kurioje buvo tikrinamos ilgalaikės navigacijos sistemos. Vėliau perėjo į tyrimų centrą Žemės orbitoje ir, sprendžiant iš viešų ataskaitų, retai dalyvavo ekspedicijose. Mara du kartus perskaitė jo pavardę, tada patikrino, ar kontaktiniai duomenys dar galioja.

Atsakymą gavo kitą dieną.

Galiu pasikalbėti. Tik nežinau, kuo jums padėsiu. Seniai ten nedirbu.

Jie susitarė susitikti nuotoliniu ryšiu. Vyras prisijungė keliomis minutėmis anksčiau, nei buvo sutarta. Jo veidas pasirodė ekrane iš nedidelio darbo kambario; už jo matėsi lentynos su techninių žinynų nugarėlėmis ir ant sienos pritvirtintas senas navigacinis žemėlapis.

— Jūs dirbote su Eliasu, — pradėjo Mara.

— Dirbau.

Jis nusišypsojo, lyg būtų laukęs klausimo, bet nebuvo tikras, ar norėtų į jį atsakyti.

— Koks jis buvo?

— Geras specialistas. Vienas geriausių, su kuriais man teko dirbti.

Atsakymas nuskambėjo greitai, be jokio atsargumo. Mara buvo pasiruošusi išgirsti nuoskaudą, gal net norą įspėti. Toks nuoširdus įvertinimas privertė ją atidėti kitą klausimą.

— Kuo jis buvo geras?

— Jis pastebėdavo dalykus, kuriuos kiti praleisdavo. Ne tik klaidas. Kartais suprasdavo, kad pati problema suformuluota neteisingai. Kai visi žiūrėdavo į vieną rodmenį, jis patikrindavo, ar tas rodmuo apskritai svarbus. — Vyras trumpam pažvelgė į šalį. — Ir sunkiose situacijose nepanikuodavo. Tai užkrečiama, žinote. Kai šalia yra žmogus, kuris nepanikuoja, pradedi tikėti, kad ir tu gali susitvarkyti.

Mara linktelėjo.

Ji žinojo tą jausmą. Ne kartą buvo patyrusi, kaip po kelių Eliaso sakinių chaotiški duomenys įgaudavo aiškią struktūrą. Jis mokėdavo atskirti tai, kas svarbu dabar, nuo to, kas gali palaukti. Kartais jo išvados būdavo tikslesnės už jos pačios, ir ji vis dar neturėjo pagrindo tuo abejoti.

— Ar prisimenate konfliktą toje komandoje? — paklausė ji. — Prieš jam išvykstant į kitą ekspediciją.

Vyras nuleido akis į stalą. Šalia klaviatūros gulėjo pieštukas, kurį jis pasuko tarp pirštų.

— Taip.

— Kas nutiko?

— Nieko, ką būtų galima paaiškinti vienu sakiniu.

Jis papasakojo apie nedidelę komandą, dirbusią uždaroje stotyje, kur kelis mėnesius reikėjo tikrinti naują navigacijos sistemą. Pradžioje jie gerai sutarė. Darbas buvo sunkus, tačiau užduotys aiškios, o klaidos paprastai turėdavo vieną priežastį, kurią pavykdavo rasti.

Paskui pradėjo kauptis nesutarimai.

Vienas inžinierius kelis kartus pavėlavo pateikti patikros rezultatus. Kita specialistė pakeitė darbo grafiką neįspėjusi visos komandos. Dar vienas žmogus pateikė skaičiavimus, kuriuose buvo praleista dalis duomenų. Nė viena klaida nebuvo katastrofiška, bet kartu jos didino įtampą. Visi buvo pavargę, o dėl ryšio delsos net paprastas klausimas kartais virsdavo pusdienio laukimu.

— Eliasas iš pradžių padėjo, — pasakė vyras. — Jei kas nors vėluodavo, jis pasiūlydavo, kaip perskirstyti darbą. Jei skaičiavimuose būdavo klaida, parodydavo, kur jos ieškoti. Jis buvo naudingas. Visi tai žinojo.

— O paskui?

— Paskui pradėjome vis dažniau klausti jo nuomonės.

Mara laukė.

— Tai savaime nėra blogai. Kai dirbi su žmogumi, kuriuo pasitiki, natūralu pasitikrinti. Problema prasidėjo tada, kai jo nuomonė tapo būdu nuspręsti, ar gali pasitikėti kuo nors kitu.

Vyras paleido pieštuką. Šis nuriedėjo iki sąsiuvinio krašto.

— Pavyzdžiui, inžinierius, kuris vėlavo pateikti rezultatus. Eliasas man pasakė, kad jis linkęs slėpti nebaigtą darbą, kol nebegali jo paslėpti. Ar tai buvo tiesa? Kartais. Aš pats mačiau, kaip jis nutylėjo vieną klaidą, tikėdamasis ją ištaisyti iki patikros. Bet Eliasas manęs neprašė nustoti su juo dirbti. Jis tik patarė nepalikti jam paskutinio patikrinimo.

— Skamba protingai.

— Taip ir skambėjo.

Jis pasakė tai be kartėlio. Lyg vis dar būtų įmanoma pripažinti, kad patarimas buvo geras, ir kartu abejoti tuo, ką jis padarė.

— Kitai kolegei Eliasas paaiškino, kad aš dažnai priimu sprendimus neįvertinęs, kaip jie paveiks kitų darbą. Irgi ne visiška netiesa. Aš mėgau greitai išspręsti problemą, o paskui tikslindavau, kas dėl to turi pakeisti savo grafiką. Jai jis pasakė, kad su manimi reikia iš anksto susitarti dėl ribų.

— O jums?

Vyras šyptelėjo.

— Man jis pasakė, kad ji po klaidos ilgai ginasi ir kad svarbius klausimus geriau aptarti raštu, kad vėliau nereikėtų ginčytis, kas ką pasakė.

— Galbūt jis norėjo išvengti nesusipratimų.

— Galbūt.

Atsakymas buvo toks ramus, kad Mara nesuprato, ar jis sutinka, ar tiesiog nebeturi noro ginčytis su praeitimi.

— Jis niekam nesakė: „Nepasitikėk tuo žmogumi“, — tęsė vyras. — Bent jau man nesakė. Jis sakydavo: patikrink šitą. Susitark dėl ano. Nepalik sprendimo paskutinei minutei. Nepriimk pažado kaip patvirtinimo. Kiekvienas patarimas atskirai buvo pagrįstas. Jei būtumėte paėmusi vieną iš jų ir parodžiusi man, būčiau pasakęs, kad Eliasas teisus.

— O kartu?

— Kartu mes pradėjome dirbti taip, lyg kiekvienas turėtume apsisaugoti nuo visų kitų.

Mara pažvelgė į savo užrašus. Ji buvo užsirašiusi tris pavardes, kelis įvykius ir datas, bet dabar visa tai atrodė, kaip atskiri punktai, nepaaiškinantys, kaip pasikeitė pati komanda.

— Ar Eliasas tai suprato?

Vyras ilgai neatsakė.

— Nežinau. Jis pastebėdavo, kai kas nors nesutapdavo. Pastebėdavo, kai du žmonės vienas kitam prieštaraudavo. Bet nežinau, ar matė, ką darė jo paties įsikišimas. Gal manė, kad padeda mums dirbti kartu. Gal jam atrodė, kad be jo pagalbos viskas būtų buvę dar blogiau.

— Ar buvo?

— Kai kuriais atvejais, tikriausiai, taip.

Jis pasislinko kėdėje ir pažvelgė tiesiai į kamerą.

— Čia ir sunkiausia. Jei jis būtų buvęs neteisus visais klausimais, būtume anksčiau pastebėję. Bet jis dažnai būdavo teisus. Ir kai klysdavo, paprastai galėdavo paaiškinti, kodėl pasirinko būtent taip. Jo argumentai nebūdavo išgalvoti. Tik ilgainiui mes patys nebežinojome, ar tikriname jo argumentus, ar tik ieškome būdo, kaip su jais nesiginčyti.

Mara prisiminė, kaip pati prieš užsakydama bilietą į Europą buvo kelias dienas dėliojusi kelionės aplinkybes. Tada Eliasas išvardijo rizikas: ryšio pertraukas, sutampančius darbų terminus, galimą grįžimo vėlavimą. Nė vienas punktas nebuvo melagingas. Ji galėjo atsakyti, kad pasirūpins ryšiu, kad pakeis darbo grafiką, kad bilietą galima perkelti. Vietoj to ji atšaukė kelionę.

Tuo metu sprendimas jai atrodė savas. Niekas nebuvo liepęs pasilikti.

Ji vis dar nežinojo, ką būtų pasirinkusi, jei Eliasas nebūtų išsakęs nė vienos pastabos. Galbūt ir pati būtų nusprendusi nevažiuoti. Galbūt kelionė iš tiesų buvo nepatogi. Vien šis prisiminimas nieko neįrodė.

Tačiau dabar ji galėjo prisiminti ne tik jo argumentus, bet ir savo mintis po jų. Kaip ėmė ieškoti atsakymo, kuriuo galėtų įrodyti, kad kelionė nėra neatsakinga. Kaip pamažu pamiršo, kad jai nebūtina įrodyti kelionės būtinybės, kad galėtų į ją vykti.

— Kas galiausiai nutiko komandai? — paklausė ji.

— Mes užbaigėme projektą. Techninė ataskaita buvo gera. Gal net geresnė, nei tikėjomės. Tačiau po jo du žmonės paprašė būti perkelti kitur, o vienas išvyko pasibaigus sutarčiai.

— Dėl Eliaso?

— Jie nurodė skirtingas priežastis. Vienas norėjo dirbti su kita sistema. Kita gavo pasiūlymą, kurio laukė jau seniai. Trečias sakė, kad pavargo nuo uždaros stoties. Visa tai buvo tiesa. — Jis trumpam nutilo. — Bet aš manau, kad nė vienas iš mūsų nebenorėjo dirbti komandoje, kurioje kiekvieną nesutarimą reikėjo išspręsti per žmogų, kuris turėjo savo nuomonę apie visus.

— O jūs pats?

— Aš likau dar metus.

— Kodėl?

— Man patiko darbas. Ir aš maniau, kad galiu išmokti su juo sutarti.

— Ar pavyko?

Vyras nusijuokė, bet jo veide nebuvo daug linksmumo.

— Aš išmokau geriau pasirinkti, apie ką su juo kalbėti.

Mara nepaklausė, ką tai reiškė. Atsakymas jau buvo pakankamai aiškus, kad nereikėtų jo skubinti.

— Ar kada nors apie tai kalbėjotės su juo? — paklausė ji.

— Kartą. Pasakiau, kad komanda pradėjo nepasitikėti vieni kitais.

— Ką jis atsakė?

— Kad pasitikėjimas nėra pareiga ir kad negalima tikėtis, jog žmonės užmirš vieni kitų klaidas vien todėl, kad norėtų geriau sutarti.

Mara pajuto, kaip jos pečiai nejučia įsitempė.

Tai irgi skambėjo protingai.

— Jis paklausė, ar aš pats pasitikėčiau žmogumi, kuris jau kartą nuslėpė klaidą, — tęsė vyras. — Aš pasakiau, kad priklauso nuo aplinkybių. Jis sutiko. Tada paklausė, ar aš manau, kad visi kiti komandos nariai sugebės tas aplinkybes įvertinti taip pat tiksliai kaip mes.

— Ir jūs?

— Aš nebeatsakiau. Nes neturėjau gero atsakymo.

Vyras nuleido akis. Už jo sieninis žemėlapis atspindėjo ekrano šviesą.

— Jis nebuvo kvailas, Mara. Ir nebuvo žmogus, kuris tiesiog mėgsta ginčytis. Jis iš tiesų tikėjo, kad mato rizikas anksčiau už kitus. Daugeliu atvejų taip ir buvo. Bet kai pradedi laikyti savo vertinimą vieninteliu patikimu, kito žmogaus nesutikimas tau ima atrodyti kaip dar viena rizika, kurią privalai suvaldyti.

Mara tylėjo.

— Aš nenoriu jums pasakyti, koks jis iš tikrųjų, — pridūrė jis. — Nežinau, ar pats tai žinočiau. Gal jis pasikeitė. Gal ne visur elgėsi taip pat. Aš galiu papasakoti tik apie tą komandą.

— To pakanka, — pasakė Mara.

Ji padėkojo jam už laiką. Jis atsisveikino paprastai, dar kartą pabrėžęs, kad Eliasas buvo geras specialistas, ir ryšys nutrūko.

Ekrane liko jos pačios atspindys.

Mara kurį laiką nesijudino. Ji buvo tikėjusis išgirsti ką nors, kas padėtų atskirti praeities Eliasą nuo žmogaus, su kuriuo susirašinėjo dabar. Aiškų įvykį, sakinį, galbūt prisipažinimą, kuris sujungtų visus ankstesnius dokumentus į vieną istoriją.

Vietoj to gavo pasakojimą apie patarimus, kurie buvo pagrįsti, klaidas, kurios iš tiesų įvyko, ir žmones, kurie pamažu išmoko nebesikreipti vieni į kitus tiesiogiai.

Ji atsivertė savo užrašus ir parašė: Eliasas tapo vieninteliu patikimu žmogumi.

Paskui išbraukė žodį patikimu.

Parašė: Eliasas tapo žmogumi, per kurį kiti tikrino savo pasitikėjimą vieni kitais.

Šį sakinį paliko.

Po kelių minučių į jos ryšio terminalą atėjo Eliaso žinutė.

Kaip sekasi archyve? Jei radai duomenų, kuriuos sunku suderinti, gali atsiųsti. Pažiūrėsiu, gal pastebėsiu, ko trūksta.

Mara perskaitė ją du kartus.

Jis nežinojo apie pokalbį. Negalėjo žinoti, kokias išvadas ji darė ar ko ieškojo. Žinutė buvo įprasta, net rūpestinga. Jis siūlė pagalbą srityje, kurioje iš tiesų galėjo būti naudingas.

Ji pradėjo rašyti, kad rado ne tik duomenų, bet ir senos ekspedicijos dokumentų, kad kai kurie įrašai prieštarauja galutinėms išvadoms, kad jai reikės daugiau laiko patikrinti kelias detales.

Paskui sustojo.

Tai buvo tiesa. Tačiau ji jau buvo bepradedanti atsakinėti į klausimą, kurio Eliasas neuždavė, ir iš anksto ruošti paaiškinimus, kodėl jos tyrimas užtruks.

Ji ištrynė tekstą.

Radau kelis papildomus liudijimus. Dar tikrinu, ką jie keičia mano išvadose.

Prieš išsiųsdama žinutę ji dar akimirką palaikė pirštą virš patvirtinimo ženklo. Norėjo pridėti, kad viskas kontroliuojama, kad jos darbo kryptis pagrįsta, kad kol kas nėra priežasties nerimauti.

Ji nebepridėjo.

Atsakymas atėjo po kelių minučių.

Gerai. Neskubėk. Tik nepamiršk atskirti faktų nuo interpretacijų.

Mara pajuto seną, beveik automatinį norą atsakyti, kad būtent tai ir daro. Kad ji žino, kaip dirbti su liudijimais. Kad nepamiršo, jog vieno žmogaus prisiminimai nėra galutinis įrodymas.

Ji išjungė pranešimą neatsakiusi.

Eliaso pastaba buvo teisinga. Ji iš tiesų turėjo atskirti faktus nuo interpretacijų. Tačiau tai nereiškė, kad privalėjo priimti jo priminimą kaip galutinį savo darbo vertinimą.

Mara atsivertė archyvo dokumentus ir tęsė tyrimą.

Ji dar nežinojo, ar Eliasas suprato, kaip komanda pasikeitė jam įsikišant. Nežinojo, ar jo elgesys buvo sąmoningas, ar jis iš tiesų laikė save žmogumi, kuris privalo pastebėti pavojų anksčiau už kitus. Galbūt abi šios galimybės galėjo egzistuoti greta.

Tačiau dabar ji žinojo, kad panašus dalykas galėjo vykti ir be aiškaus įsakymo, be grasinimo, be vieno didelio įvykio, po kurio viskas pasikeistų.

Kartais užtekdavo to, kad vienas žmogus nuolat pastebėdavo kitų klaidas, o visi kiti pamažu nustodavo klausti, ar jis pats gali klysti.

Mara grįžo prie savo užrašų. Sakinys apie pasitikėjimą tebebuvo ekrane.

Ji nebuvo tikra, ar tai, ką atpažino, buvo įrodymas.

Bet pirmą kartą jai nebereikėjo įrodymo, kad galėtų leisti sau atkreipti dėmesį.

Į viršų