Pirmosiomis savaitėmis Ieva dar skaičiavo dienas.
Vėliau suprato, kad laive dienos neturi prasmės.
Chronometrai rodė skirtingą laiką.
Vienas jų kas rytą vėluodavo lygiai septyniomis minutėmis. Kitas kartais praleisdavo ištisas valandas, tarsi būtų užsisvajojęs.
Aronas dėl to nė karto nesusirūpino.
– Laikas čia tik bando mus prisivyti, – pasakė jis vieną sykį, nė nepakeldamas akių nuo priekinio stiklo.
Ieva nusijuokė.
Po kelių dienų ji nebežinojo, ar tas juokas iš tiesų buvo jos.
Kuo giliau jie skverbėsi į Tuštumos jūrą, tuo sunkiau darėsi atskirti, kas priklauso laivui, o kas – pačiai erdvei.
Kartais koridoriai atrodydavo ilgesni nei vakar.
Durys užsidarydavo vos akimirką per anksti.
O tylos tarp žodžių imdavo tęstis ilgiau, nei leido sveikas protas.
Vieną rytą Ieva pabudo neįprastai lengva.
Kvėpuoti buvo taip paprasta, lyg oras pats ieškotų jos plaučių.
Net laivo variklių gausmas skambėjo minkščiau.
Virtuvės skyriuje Aronas ramiai virė kavą.
Jis linktelėjo jai ir pirmą kartą papasakojo istoriją apie planetą, kurioje lietus krisdavo tik tada, kai kas nors meluodavo.
Ieva klausėsi ir stebėjosi, kaip lengvai gali tekėti pokalbis.
Tądien net žvaigždės už iliuminatoriaus atrodė šviesesnės.
Tačiau kitą sykį ji pabudo nuo keisto spaudimo krūtinėje.
Oras buvo toks pat.
Davikliai rodė normą.
Vis dėlto kiekvienas įkvėpimas reikalavo pastangų.
Koridoriuose degė tos pačios lempos, tačiau jų šviesa nebesiekė grindų.
Atrodė, lyg tarp šviesos ir metalo būtų atsiradęs nematomas sluoksnis.
Aronas tą dieną beveik nekalbėjo.
Jis valandų valandas stovėjo prie priekinio stiklo, žiūrėdamas į tamsą.
Ieva kelis kartus norėjo jo paklausti, kas nutiko.
Kiekvieną kartą apsigalvojo.
Vakare ji patikrino visas sistemas.
Deguonies generatoriai veikė nepriekaištingai.
Gravitacijos stabilizatoriai nerodė nė menkiausio svyravimo.
Energijos atsargos buvo pilnos.
Laivas buvo sveikas.
Tik ji ne.
Po to tokių dienų pasitaikydavo vis dažniau.
Ieva pradėjo pastebėti keistą dėsningumą, nors pati sau draudė juo tikėti.
Jeigu Aronas būdavo kalbus, net ilgiausi maršrutai praeidavo lengvai.
Jeigu jis užsisklęsdavo savyje, visa kelionė tarsi apsunkdavo.
Ne varikliai.
Ne konstrukcijos.
Kažkas kito.
Ji nebežinojo kas.
Vieną vakarą, taisydama navigacijos žurnalą, ji pagavo save stabtelint prie kabinos durų.
Iš vidaus nesigirdėjo nė garso.
Ji neįėjo.
Tik stovėjo ir klausėsi tylos.
Paskui grįžo į savo vietą.
Tą akimirką pirmą kartą suprato, kad vis rečiau stebi žvaigždes.
Kur kas dažniau ji stebi Aroną.
Ir kažkodėl nuo to priklauso, kokia bus rytdienos kelionė.