Poslinkis

Pirmą kartą tai truko mažiau nei sekundę.

Moteris kavinėje pakėlė puodelį.

Tik po akimirkos puodelį pakėlė ji pati.

Ne ranka.

Ji.

Lyg kažkas būtų pavėlavęs į pasaulį.

Korektorius sumirksėjo.

Vaizdas susilygino.

Jis nusprendė, kad pavargo.

Tačiau kitą dieną tai pasikartojo.

Vyras gatvėje nusišypsojo praeivei.

Po akimirkos už jo nugaros pasirodė dar viena šypsena.

Šaltesnė.

Pašaipesnė.

Tarsi priklausytų tam pačiam žmogui.

Ir vis dėlto – ne.

Kuo ilgiau jis stebėjo žmones, tuo dažniau tai matė.

Kiekvienas turėjo dar kažką.

Antrą judesį.

Antrą žvilgsnį.

Antrą kvėpavimą.

Jie visada vėlavo.

Vos per akimirką.

Bet pakankamai, kad nebegalėtum apsimesti, jog nieko nevyksta.

Kartais tas kitas apkabindavo, kai žmogus nusisukdavo.

Kartais spjaudavo į veidą tam, kuriam šis ką tik padėjo.

Kartais stovėdavo visiškai ramus, kai žmogų draskė įniršis.

Kartais juokdavosi ten, kur kitas verkė.

O kartais…

kartais jis padarydavo tai, ko pirmasis niekada neišdrįstų.

Niekas daugiau jų nematė.

Korektorius bandė apie tai užsiminti kolegoms.

Šie pasižiūrėjo į jį su mandagia užuojauta.

Jam buvo pasiūlytos atostogos.

Vėliau – gydymas.

Dar vėliau – stebėjimas.

Jis nustojo kalbėti.

Pradėjo stebėti.

Ir tada pastebėjo keisčiausią dėsningumą.

Antrasis visada atsirasdavo akimirką prieš stiprią emociją.

Prieš pyktį.

Prieš pavydą.

Prieš geismą.

Prieš baimę.

Lyg ne žmogus gimdytų jausmą.

Lyg jausmas pirmiausia gimtų kitame.

O tik paskui persikeltų į žmogų.

Nuo tos dienos Korektorius pradėjo abejoti ne savo protu.

Jis pradėjo abejoti tuo, kurį iš jų pasaulis laiko tikru.