Požeminis Miestas neturėjo turgaus vartų.
Lina juos rado tarp dviejų namų.
Vienas buvo siauras ir aukštas, jo langai žiūrėjo į dangų, kurio iš čia nebuvo galima matyti.
Kitas buvo žemas, beveik įaugęs į grindinį.
Tarp jų buvo tarpas.
Lina pralindo.
Už jo prasidėjo turgus.
Iš pirmo žvilgsnio jis atrodė tuščias.
Nebuvo vaisių.
Nebuvo audinių.
Nebuvo senų laikrodžių, knygų ar peilių.
Nebuvo nieko, ką būtų galima parsinešti namo.
Tik lentynos.
Šimtai lentynų.
Jos kilo aukštyn taip aukštai, kad viršutinės skendėjo tamsoje.
Ant jų stovėjo mažos dėžutės.
Medinės.
Kai kurios juodos.
Kai kurios baltos.
Kai kurios pagamintos iš stiklo.
Ant kiekvienos buvo užrašytas vardas.
Lina priėjo prie pirmosios.
ELENA.
Antroje:
MARIJA.
Trečioje:
JONAS.
Ketvirtoje:
PETRAS.
Toliau vardai tapo vis retesni.
Kai kurių ji niekada nebuvo girdėjusi.
Kai kurių — negalėjo perskaityti.
Raidės slinko viena nuo kitos, lyg būtų parašytos ant vandens.
Lina išgirdo žingsnius.
Už prekystalio sėdėjo vyras.
Jis buvo labai senas.
Tačiau neatrodė senas.
Jo veidas buvo lygus, be raukšlių, o plaukai balti.
Priešais jį gulėjo atversta knyga.
Jis nerašė.
Tik laukė.
Lina priėjo.
— Kas čia?
Vyras pakėlė akis.
— Turgus.
— Kuo prekiaujate?
— Vardais.
Lina pažvelgė į lentynas.
— Juos parduodate?
— Kartais.
— O ką žmogus už juos moka?
Vyras užvertė knygą.
— Ką turi.
— Pinigus?
Jis nusijuokė.
— Ne.
— Tai ką?
— Tai priklauso nuo vardo.
Lina paėmė vieną dėžutę.
MARIJA.
Vos palietusi ji išgirdo moters balsą.
Ne iš dėžutės.
Iš savęs.
Neik.
Lina paleido dėžutę.
— Ką reiškia „vardas“?
Prekeivis į ją pažvelgė taip, lyg klausimas būtų keistas.
— Vardas yra vardas.
— Ne. Ką jis daro?
— Nieko.
— Tada kodėl žmonės juos perka?
— Kad galėtų būti tuo, kuo nėra.
Lina pajuto šaltį.
— O kam tada jų reikia?
— Tiems, kurie pamiršo savo.
Tyla.
Lina pažvelgė į lentynas.
Staiga ji pamatė dėžutę, kurios anksčiau nebuvo.
Ji buvo trečioje lentynoje.
Pati paprasčiausia.
Nei juoda, nei balta.
Pilka.
Ant jos buvo užrašyta:
LINA.
Ji nejudėjo.
Prekeivis irgi.
— Tai mano?
— Ne.
Lina priėjo arčiau.
— Bet ten parašyta mano vardas.
— Taip.
— Kodėl sakai, kad ne mano?
— Nes tavo dėžutė tuščia.
Lina pažvelgė.
Prekeivis ištraukė dėžutę iš lentynos.
Padėjo priešais ją.
Dangtelis buvo praviromis.
Viduje — nieko.
Net šešėlio.
Lina palietė dugną.
— Kur jis?
Prekeivis neatsakė.
— Mano vardas.
Jis pažvelgė į ją.
— Tavąjį jau paėmė.
Lina pajuto, kaip kažkas susitraukė krūtinėje.
— Kas?
Prekeivis nuleido akis į knygą.
Ilgai vartė jos puslapius.
Vienas.
Kitas.
Dar vienas.
Tada sustojo.
— Tas, kuriam jo reikėjo labiau.
— Kas?
Jis neatsakė.
— Kas jį paėmė?
Prekeivis užvertė knygą.
— Kai kurie vardai patys pasirenka, kam priklausyti.
— Mano vardas nieko nesirinko.
— Tu taip manai.
Lina atsirėmė į prekystalį.
— Kada?
— Seniai.
— Kur?
— Viršuje.
— Mieste?
— Ne.
— Tai kur?
Prekeivis pažvelgė į ją.
— Ten, kur žmonės pradeda sakyti „taip“, nors norėtų pasakyti „ne“.
Lina sustingo.
Turgus aplink juos atrodė dar tylesnis.
— Tu jį pažįsti? — paklausė ji.
— Ką?
— Tą, kuris paėmė mano vardą.
Prekeivis pakėlė galvą.
— Aš jo nepažįstu.
— Meluoji.
— Žinoma.
Lina nustebo.
Prekeivis nusišypsojo.
— Čia turgus.
Jis ištraukė iš po prekystalio kitą dėžutę.
Ant jos buvo parašyta:
ABEJONĖ.
Padėjo šalia tuščiosios.
— Kiek?
— Kiek ko?
— Kiek kainuoja?
— Tau?
— Taip.
— Nieko.
Lina nepalietė dėžutės.
— Kodėl?
— Nes tu jau turi.
Ji nuėjo toliau.
Turgus buvo didesnis, nei atrodė.
Kiekviename posūkyje atsirasdavo naujos lentynos.
Kai kurios buvo prikrautos tūkstančių vardų.
Kitose buvo vos viena dėžutė.
Prie vienos stovėjo jauna moteris.
Ji laikė dėžutę prie krūtinės.
Ant jos buvo užrašyta:
SOFIJA.
Moteris verkė.
— Kiek? — paklausė ji.
Prekeivis pasakė kainą.
Moteris papurtė galvą.
— Tiek neturiu.
— Tada grąžink.
— Negaliu.
— Kodėl?
— Aš jau pradėjau priprasti.
Lina sustojo.
Moteris pažvelgė į ją.
— Ar turi vardą?
Lina norėjo atsakyti.
Tačiau žodis neatsirado.
Ji atvėrė burną.
Nieko.
Moteris nusišluostė akis.
— Tu irgi?
Lina linktelėjo.
— Tada saugokis.
— Ko?
Moteris pažvelgė į dėžutę.
— Kad nepradėtum mėgti svetimo.
Po kurio laiko Lina grįžo pas prekeivį.
Jis vis dar sėdėjo toje pačioje vietoje.
— Noriu savo vardo.
— Žinau.
— Kiek kainuoja?
— Nežinau.
— Kodėl?
— Nes jis nebe čia.
— Tai kur?
Prekeivis pažvelgė virš jos peties.
Lina atsisuko.
Už jos stovėjo žmogus.
Tas pats, kurį ji buvo mačiusi kambaryje.
Veidas buvo ramus.
Rankose jis laikė mažą pilką dėžutę.
Lina iškart pažino ją.
LINA.
Dėžutė buvo uždaryta.
Žmogus nieko nesakė.
— Tu.
Jis pažvelgė į ją.
— Tu paėmei mano vardą.
— Ne.
— Meluoji.
— Ne aš jį paėmiau.
— Tada kas?
Žmogus nuleido akis į dėžutę.
— Tu pati jį palikai.
Lina papurtė galvą.
— Ne.
— Palikai.
— Kada?
— Tą dieną, kai tau buvo lengviau būti tuo, ko iš tavęs norėjo.
Lina pajuto, kaip širdis pradėjo daužytis.
— Kas tu?
Žmogus pažvelgė į ją.
Šį kartą jo veidas buvo kitoks.
Trumpam.
Tik vienai akimirkai.
Lina jame pamatė save.
Ne dabartinę.
Kitokią.
Tą, kuri stovėjo priešais duris ir dar nebuvo pasirinkusi.
— Aš?
Jis šyptelėjo.
— Aš tik laikau.
— Ką?
Jis pakėlė dėžutę.
— Tai, ko tu nenorėjai nešiotis.
Lina ištiesė ranką.
— Atiduok.
Jis neatitraukė dėžutės.
— Pasakyk, kad nori.
— Noriu.
— Ne.
— Ko dar reikia?
— Ne iš manęs.
Jis padėjo dėžutę ant žemės.
— Pasakyk taip, kad išgirstų tas, kuris ją paėmė.
Lina apsidairė.
Turgus buvo tuščias.
Lentynos.
Dėžutės.
Tūkstančiai vardų.
Ji atsiklaupė.
Paėmė dėžutę.
Ji buvo lengva.
Per lengva.
Lina atidarė dangtelį.
Viduje nieko nebuvo.
Tik mažas veidrodis.
Ji pažvelgė.
Jame matė ne savo veidą.
Matė duris.
Prie durų stovėjo mergina.
Jauna.
Išsigandusi.
Ir kažkas už jos laikė ranką ant peties.
Mergina nebandė pasitraukti.
Tik žiūrėjo į duris.
Lina suprato, kad pažįsta tą akimirką.
Ne prisiminimu.
Kūnu.
Tada veidrodyje mergina atsisuko.
Ir ištarė:
— Aš nesakiau, kad noriu.
Veidrodis sudužo.
Dėžutė liko tuščia.
Tačiau pirmą kartą iš jos pasigirdo garsas.
Vienas vienintelis žodis.
Toks tylus, kad Lina vos jį išgirdo.
Jos vardas.
Ne „Lina“.
Kitas.
Tas, kurio ji neprisiminė.
Lina pakėlė galvą.
Prekeivio jau nebebuvo.
Turgus buvo tuščias.
Tik lentynose, viena po kitos, pradėjo atsidarinėti dėžutės.
Tūkstančiai dangtelių pakilo vienu metu.
Ir iš jų pasklido balsai.
Ne žmonių.
Vardų.
Jie šnabždėjo, juokėsi, verkė, kvietė vieni kitus.
O kažkur toli, už paskutinės turgaus lentynos, kažkas tris kartus pabeldė.
Lina atsistojo.
Jos rankoje vis dar buvo tuščia dėžutė.
Ant jos nebeliko užrašo.
Tik viena raidė.
L.
Ir tada iš tamsos pasigirdo balsas:
— Jei nori savo vardo, turėsi surasti tą, kuris gyvena su juo.