Mara → Elias
Šiandien kavinėje prisėdau prie lango.
Ant stalo buvo likęs svetimas puodelis. Kava buvo šalta ir kvepėjo apelsino žievele.
Keista, kokius dalykus pradedi pastebėti, kai ilgą laiką gyveni viena.
Dabar mano gyvenime yra žmogus, kuris kvepia dūmais, nors nerūko.
Nežinau, kodėl tau tai rašau.
Ekrane ilgai nebuvo atsakymo.
Tada:
Elias → Mara
Ar tu laiminga?
Mara perskaitė laišką virtuvėje.
Už lango lijo. Ant kėdės buvo numestas Tomo paltas. Iš jo sklido tas pats kvapas — šiek tiek dūmų, šiek tiek šalto oro.
Ji parašė:
Taip.
Išsiuntė.
Ekranas užgeso.
Tą vakarą daugiau apie tai negalvojo.
Po keturių dienų atėjo kitas Eliaso laiškas.
Prisiminiau vieną tavo sakinį.
Tu kažkada sakei, kad niekada nenorėtum žmogaus, šalia kurio turėtum nuolat aiškintis, kodėl esi tyli.
Buvo 17:42. Tu buvai ant stoties stogo.
Tą vakarą stipriai lijo.
Mara sustingo.
Ji neprisiminė nei stogo, nei lietaus.
Tik kvapą.
Šlapio metalo.
Ji užvertė laišką.
Po kelių minučių vėl atidarė.
Perskaitė dar kartą.
Tada nuėjo į vonią, užsidarė duris ir atsisėdo ant grindų.
Ant jos rankovės buvo likęs Tomo kvapas.
Mara ilgai uostė audinį, tarsi bandytų atskirti vieną kvapą nuo kito.
Tą naktį ji miegojo blogai.
Ryte Tomas parašė:
Labas. Ar šiandien susitinkam?
Mara kurį laiką žiūrėjo į ekraną.
Tada atsakė:
Taip.
Prieš išsiųsdama dar kartą atidarė Eliaso laišką.
Perskaitė paskutinę eilutę.
Tą vakarą stipriai lijo.
Ji padėjo telefoną ekranu žemyn.
Po minutės vėl paėmė.