I DALIS – PAVELDĖJIMAS

Kai mirė senelis, Elė nepajuto didelio liūdesio.

Jis visą gyvenimą buvo žmogus, kurį lengviau buvo prisiminti negu pažinti.

Retai kalbėdavo.

Dar rečiau šypsodavosi.

Tačiau visi miestelio gyventojai žinojo, kad jeigu paveikslui reikėdavo antro gyvenimo, jį nešdavo būtent jam.

Jis buvo restauratorius.

Ne dailininkas.

Jis sakydavo:

– Nutapyti gali daug kas. Išgirsti, ko trūksta paveikslui, moka ne kiekvienas.

Po laidotuvių Elė paveldėjo jo dirbtuvę.

Ji stovėjo pačiame miesto pakraštyje, apsupta senų obelų, kurių šakos buvo taip išsikerojusios, kad beveik lietė stogą.

Durys sunkiai pasidavė.

Viduje tvyrojo aliejaus, dulkių ir senos medienos kvapas.

Atrodė, lyg laikas čia būtų sustojęs prieš daugelį metų.

Ant lentynų gulėjo šimtai kruopščiai nuplautų teptukų.

Stiklainiuose buvo sudžiūvę pigmentai.

Ant stalų – restauruojami paveikslai.

Kai kurie dar tik pradėti.

Kiti jau beveik baigti.

Tačiau galinėje dirbtuvės sienoje stovėjo drobės, kurių niekas nebuvo uždengęs.

Jų buvo dešimtys.

Elė priėjo arčiau.

Visose buvo nutapytas tas pats miestas.

Iš pirmo žvilgsnio.

Pažvelgus antrą kartą paaiškėjo, kad nė vienas paveikslas nesikartoja.

Viename miesto aikštėje augo medis.

Kitame jo nebuvo.

Viename ant stogo tupėjo juodas paukštis.

Kitame stogas buvo tuščias.

Kai kuriuose languose degė šviesa.

Kituose – visi langai buvo tamsūs.

Vienoje drobėje gatvė baigėsi aklina siena.

Kitoje toje pačioje vietoje prasidėjo laiptai, vedantys į rūką.

Atrodė, lyg miestas kas kartą būtų pasirinkęs parodyti kitą savo veidą.

Elė ilgai vaikščiojo palei drobes.

Ieškojo datos.

Parašo.

Bent vieno paaiškinimo.

Nieko.

Tik ant vieno seno molberto pastebėjo į medį įbrėžtą sakinį.

„Nė vienas miestas neatsiskleidžia tam, kuris skuba.“

Ji nusišypsojo.

Tikriausiai dar vienas senelio keistas posakis.

Tačiau išeidama iš dirbtuvės nejučia atsigręžė.

Galinėje sienoje kabėję paveikslai atrodė lygiai taip pat.

Ir vis dėlto jai trumpam pasirodė, kad viename iš jų virš kaminų kilo plonas dūmų stulpelis.

Ji mirktelėjo.

Viskas buvo nejudru.

Tik už lango tyliai čežėjo obelų lapai.

Ir kažkur labai toli, ten, kur drobėje baigėsi akmeninė gatvė, regis, trumpam sužibo vienas langas.

Juodoji drobė

Praėjo kelios dienos.

Elė tvarkė dirbtuvę lėtai, tarsi bijotų ką nors pažadinti.

Ji rūšiavo senelio užrašus, plovė stiklainius, dėliojo teptukus į senas medines dėžes. Kiekvienas daiktas atrodė turintis savo vietą, todėl net menkiausias pakeitimas kėlė keistą jausmą, lyg ji trikdytų seniai nusistovėjusią tvarką.

Vieną popietę, stumdama sunkų restauravimo stalą, ji išgirdo duslų garsą.

Lentos po kojomis skambėjo kitaip.

Tarsi po jomis būtų tuštuma.

Ji atsiklaupė.

Medis buvo nusidėvėjęs, tačiau vienoje vietoje aiškiai matėsi siauras plyšys.

Atsargiai pakėlusi lentą, po ja rado nedidelę ertmę.

Joje gulėjo sena medinė dėžė.

Be rankenų.

Be jokių ornamentų.

Tik aprūdijusi spyna.

Keisčiausia buvo ne pati dėžė.

Keista buvo tai, kad raktas jau kyšojo spynoje.

Lyg kažkas būtų žinojęs, kad vieną dieną ji ateis.

Elė ilgai laikė ranką ant dangčio.

Paskui pasuko raktą.

Spyna spragtelėjo.

Viduje gulėjo viena vienintelė drobė.

Ji buvo visiškai juoda.

Ne nudažyta.

Ne užtepta dažais.

Atrodė, tarsi sugertų šviesą.

Elė pavartė ją prieš langą.

Saulė slydo paviršiumi, bet niekas nepasikeitė.

Ji negalėjo suprasti, į ką žiūri.

Kampe, beveik nepastebimai, buvo užrašytas vienas žodis.

NEUŽBAIGTI

Ne „neužbaigta“.

Ne „nebaigti darbai“.

Tik vienas keistas paliepimas.

Lyg kažkas būtų įspėjęs ne tiek apie paveikslą, kiek apie veiksmą.

Ji padėjo drobę ant senojo molberto.

Dar kurį laiką į ją žiūrėjo.

Paskui užgesino šviesą ir išėjo.

Tą naktį ją pažadino tylus spragtelėjimas.

Lyg sausa mediena būtų perskilusi.

Ji apsivilko megztinį ir nuėjo į dirbtuvę.

Pro langą krito mėnulio šviesa.

Molbertas stovėjo ten pat.

Tačiau drobė nebebuvo visiškai juoda.

Tolumoje, pačiame jos gilumoje, vos įžiūrimas, stovėjo namas.

Mažas.

Beveik ištirpęs tamsoje.

Viename lange degė šviesa.

Ji priėjo arčiau.

Atrodė, kad langas švyti ne dažais.

Lyg už jo iš tikrųjų kažkas būtų uždegęs lempą.

Elė ištiesė ranką.

Pirštai sustojo per sprindį nuo drobės.

Ji pati nesuprato, kodėl nedrįso jos paliesti.

Tada šviesa lange trumpam sumirgėjo.

Lyg kažkas būtų praėjęs pro vidų.

Ir vėl viskas nutilo.

Tik už lango vėjas lengvai pajudino obelų šakas.

O dirbtuvėje, pirmą kartą nuo senelio mirties, Elei pasirodė, kad ji čia ne viena.

Į viršų