Apie avatarus nebuvo įprasta kalbėti.
Jie veikė taip seniai, kad tapo panašūs į gravitaciją – visi žinojo, jog egzistuoja, tačiau retas galėjo paaiškinti, kaip. Kuo tobulesnė sistema, tuo mažiau ji reikalavo dėmesio.
Arenas pirmą kartą apie juos susimąstė ne dėl Linos.
Dėl savęs.
Vieną rytą veidrodyje jis pastebėjo, kad neprisimena, ar būtent tokį veidą matė vakar.
Mintis pasirodė absurdiška.
Jis palietė stiklo paviršių.
Veidas palietė jį iš kitos pusės.
Jokių vėlavimų.
Jokių iškraipymų.
Tik kažkodėl buvo sunku patikėti, kad tai įrodymas.
Darbo sektoriuje sėdėjo moteris, su kuria jis kartais gerdavo kavą.
Ji vadinosi Mira.
Ar bent šią savaitę taip vadinosi.
Ji pakėlė puodelį.
– Tu atrodai pavargęs.
– Gal.
– Nepatinka naujas ryšys?
Arenas nustebo.
– Kodėl taip manai?
– Visi pradžioje atrodo panašiai.
Ji kalbėjo ramiai, lyg aptarinėtų oro filtrų būklę.
– Pradžioje?
– Kol dar tiki, kad kalbi su žmogumi.
Ji išgėrė gurkšnį.
– Paskui pripranti.
– Prie ko?
– Prie to, kad kalbi su tuo, kuo jis šiandien nusprendė būti.
Mira atsidarė riešo terminalą.
Ore išsiskleidė permatomas langas.
Jame buvo ilgas sąrašas.
Empatiška.
Santūri.
Smalsi.
Rizikuojanti.
Ironiška.
Kantri.
Konfliktiška.
Šalia kiekvieno žodžio – slankiklis.
Kai kurių reikšmės buvo beveik nulinės.
Kitų – maksimalios.
Arenas ne iš karto suprato, į ką žiūri.
– Kas čia?
– Mano profilis.
– Psichologinis?
– Socialinis.
Ji mostelėjo ranka.
Skaičiai pasikeitė.
Jos laikysena vos pastebimai pasikeitė.
Pečiai atsipalaidavo.
Žvilgsnis tapo tiesesnis.
Net balsas, rodės, persislinko pustoniu žemyn.
– Dabar geriau.
– Ką padarei?
– Sumažinau nerimą.
– Taip paprastai?
– Kodėl turėtų būti sudėtinga?
Tą vakarą Arenas ilgai negalėjo užmigti.
Prisiminė visus pokalbius su Lina.
Bandė prisiminti bent vieną akimirką, kai ji būtų pasimetusi.
Supykusi.
Pavargusi.
Nebuvusi pasiruošusi.
Nieko.
Lyg ji visada būtų ateidavusi jau suredaguota.
Kitą dieną jis paklausė sistemos.
– Ar socialinių susitikimų metu leidžiama keisti avatarą?
Sistema atsakė iš karto.
Leidžiama.
– Tik išvaizdą?
Ne.
– Ką dar?
Trumpa pauzė.
Išvaizdą, balsą, kalbėjimo ritmą, emocinės raiškos intensyvumą, temperamento parametrus, konfliktiškumo ribas, humoro modelį, asociatyvaus mąstymo lygį ir kitus socialinio bendravimo komponentus.
– Ar apie tai informuojamas pašnekovas?
Informavimas nėra būtinas.
– Kodėl?
Tai neturi įtakos tarpusavio suderinamumui.
Arenas uždarė langą.
Sistema nemelavo.
Ji tiesiog niekada neatsakydavo į klausimą, kurio nebūdavo užduota.
Vakare jis paklausė Linos:
– Ar esi kada nors keitusi savo avatarą?
Ji nusišypsojo.
– Žinoma.
– Kada?
– Šiandien.
– Ką pakeitei?
– Nieko ypatingo.
– Ką?
– Kad būtų lengviau kalbėtis.
Ji tai pasakė taip natūraliai, jog Arenas akimirką suabejojo, ar pats nėra vienintelis, kuris to nedaro.
– O vakar?
– Ir vakar.
– O prieš savaitę?
– Taip.
– Tai… kuri iš jų esi tu?
Ji neatrodė supratusi klausimo.
– Visos.
– Bet kuri yra tikroji?
Lina ilgai žiūrėjo į jį.
Pirmą kartą jos veide pasirodė nuovargio šešėlis.
Ar bent kažkas labai panašaus į nuovargį.
– O kam?
– Ką reiškia „o kam“?
– Kam reikalinga tikroji?
Arenas neatsakė.
Jis suprato, kad nežino.
Po kelių dienų jis pradėjo stebėti žmones valgykloje.
Buvo keista.
Kiekvienas stalas turėjo savą atmosferą.
Prie vieno juokas buvo garsus.
Prie kito – santūrus.
Vieni kalbėjo greitai, kiti lėtai.
Tačiau kai kas valandą žmonės pakildavo atsinešti maisto, grįždavo tarsi vos vos pasikeitę.
Ne tiek, kad būtų galima parodyti pirštu.
Tiesiog…
Kažkas pasislinkdavo.
Balsas.
Šypsena.
Žvilgsnis.
Lyg visi nuolat ieškotų patogesnės savo versijos.
Mira vieną dieną pasakė:
– Žinai, kas sunkiausia?
– Kas?
– Prisiminti, kokia buvai prieš pradėdamas taisytis.
Ji nusišypsojo.
– Bet po kurio laiko nustoji ir norėti prisiminti.
– Tavęs tai negąsdina?
– Ne.
– Kodėl?
– Nes niekas nebenori kalbėtis su žmogumi, kuris nesikeičia.
Ji trumpam nutilo.
– O svarbiausia…
– Kas?
– Niekas tavęs neverčia.
Ji pasakė tai beveik švelniai.
– Tiesiog vieną dieną supranti, kad būti savimi yra pats nepatogiausias pasirinkimas.
Arenas pažvelgė pro valgyklos langą.
Tolumoje žvaigždės lėtai linko į tamsą.
Jam pirmą kartą kilo mintis, kad galbūt gravitacija veikia ne tik šviesą.
Gal yra jėgų, kurios taip pat nepastebimai lenkia žmogaus charakterį.
Ir blogiausia ne tai, kad jos stiprios.
Blogiausia, kad po kurio laiko nustoji jausti jų trauką.