Mara,
gavome leidimą apsistoti naujojoje kolonijoje.
Jeigu viskas vyks pagal planą, po kelių mėnesių persikelsime į vidinį sektorių.
Prisegu informaciją.
Manau, tau patiks jų gyvenimo sistema.
Ten nėra bendros atmosferos.
Kiekvienas gyvenamasis sektorius hermetiškai uždaromas nuo kitų. Temperatūrą, slėgį, deguonies kiekį ir net oro sudėtį galima reguliuoti atskirai.
Žmogus gali susikurti beveik tokią aplinką, prie kokios yra pripratęs.
Kai kurie renkasi šaltesnį orą.
Kai kurie — drėgnesnį.
Yra žmonių, kurie metų metus nekeičia savo parametrų.
Keisčiausia tai, kad kolonijos žmonės sako, jog po kurio laiko pradeda jausti skirtumą tarp savo ir kitų oro.
Jeigu užeini į kitą sektorių, iš pradžių atrodo, kad niekas nepasikeitė.
Tas pats oras.
Tas pats slėgis.
Tas pats kambarys.
Tik po kelių minučių supranti, kad kvėpuoji kitaip.
Man tai pasirodė įdomu.
Ten jie turi posakį:
„Žmogui reikia ne laisvos erdvės. Jam reikia tinkamos atmosferos.“
Turbūt kalba apie komfortą.
Elias
Eliasai,
perskaičiau jų aprašymą.
Man patiko mintis, kad kiekvienas gali pasirinkti savo orą.
Nors turbūt ilgainiui būtų keista.
Jeigu visada gyveni savo atmosferoje, kaip supranti, kad ji tau iš tikrųjų tinka?
Gal tik tada, kai išeini iš jos.
Mara
Ji išsiuntė laišką ir daugiau apie tai negalvojo.
Tą vakarą atidarė langą.
Lauke buvo šalta.
Keletą minučių pastovėjo prie jo, kol kambaryje pasidarė nepatogu.
Tada langą uždarė.
Ryte net neprisiminė, kad buvo jį atidariusi.