Pirmiausia ji aplankė Antaną.
Jo dirbtuvėje nebuvo nė vieno paveikslo.
Tik tušti rėmai.
Jie kabėjo ant sienų vienodais atstumais, tarsi kažkada būtų saugoję tai, ko dabar nebebuvo.
Antanas ilgai tylėjo.
Lyg svarstytų, ar apskritai verta pradėti pokalbį.
– Radau senelio paveikslus, – pagaliau tarė Elė. – Visuose nutapytas tas pats miestas.
Senasis tapytojas nuleido akis.
Pirštai, iki tol ramiai gulėję ant stalo, vos pastebimai suvirpėjo.
– Kiek jų buvo?
– Gal trisdešimt.
– Vadinasi… jis taip ir nesustojo.
Elė susiraukė.
– Jūs žinojote apie tuos paveikslus?
Antanas neatsakė.
Priėjo prie vieno iš tuščių rėmų.
Pirštu perbraukė jo kraštą.
– O ar radai juodą drobę?
Elė sustingo.
Ji neprisiminė niekam apie ją pasakojusi.
– Iš kur žinote?
Antanas pirmą kartą pažvelgė jai tiesiai į akis.
– Nes kiekviena tokia istorija prasideda nuo juodos drobės.
Kambaryje stojo tyla.
– Kas tas miestas?
Senolis lėtai papurtė galvą.
– Neužduok šio klausimo tiems, kurie jame buvo.
– Vadinasi… jūs ten buvote?
Jis neatsakė.
Tik priėjo prie lango.
Už jo tyliai lingavo seni medžiai.
Po ilgos pauzės paklausė:
– Ar kada nors bandei eiti paskui savo šešėlį?
– Ką?
– Vakare. Saulei leidžiantis.
Elė nusijuokė.
– Ne.
– Ir nebandyk.
Ji laukė paaiškinimo.
Jo nesulaukė.
Po akimirkos Antanas atidarė duris.
Pokalbis buvo baigtas.