Po susitikimų su senaisiais tapytojais Elė vis dažniau sapnavo tą patį miestą.
Kiekvieną naktį jis būdavo šiek tiek kitoks.
Vieną kartą ji klaidžiojo siauromis akmeninėmis gatvelėmis.
Kitą – sėdėjo tuščioje aikštėje, kur vėjas vartė laikraščių lapus, nors juose nebuvo parašyta nė vieno žodžio.
Sapnuose ji niekada nematydavo dangaus.
Tik šviesą.
Tokią, lyg rytas niekada iki galo neišauštų.
Rytais ant batų padų ji rasdavo smulkaus pilko smėlio.
Iš pradžių manė, kad tai dulkės iš senelio dirbtuvės.
Tačiau smėlis buvo šaltas.
Ir kvepėjo lietumi.
Vieną vakarą ji ilgai sėdėjo priešais juodąją drobę.
Lange vėl degė šviesa.
Šį kartą atrodė, kad už stiklo kažkas juda.
Ne žmogus.
Tik šešėlis.
Ji prisitraukė kėdę arčiau.
Paskutinis dalykas, kurį prisiminė, buvo ant palangės barbendamas lietus.
Atsibudusi išgirdo varpą.
Ne žadintuvą.
Tik vieną trumpą, duslų dūžį.
Lubos buvo nepažįstamos.
Baltos.
Su smulkiais įtrūkimais kampuose.
Pro pravirą langą sklido kepamos duonos kvapas ir tolimas paukščių klegesys.
Ji staigiai atsisėdo.
Kambarys buvo tvarkingas.
Ant kėdės gulėjo jos paltas.
Prie lovos stovėjo lagaminas.
Tas pats, kurį buvo palikusi namuose.
Ant naktinio staliuko garavo puodelis arbatos.
Ji puolė prie lango.
Apačioje driekėsi akmenimis grįsta gatvė.
Ja lėtai ėjo žmonės.
Niekas neskubėjo.
Niekas nekalbėjo garsiau nei reikėjo.
Virš stogų sukosi juodi paukščiai.
Viename balkone džiūvo tuščios paveikslų drobės.
Ji nubėgo laiptais žemyn.
Viešbučio registratūroje sėdėjo pagyvenęs administratorius.
Lyg būtų jos laukęs.
Vos jai priėjus, užvertė storą svečių knygą.
– Labas rytas, – tarė jis.
– Kur aš esu?
Jis nusišypsojo.
– Sveika sugrįžusi.
Elė sutriko.
– Jūs klystate. Aš čia niekada nebuvau.
Administratorius akimirką į ją žiūrėjo.
Paskui atsargiai pastūmė svečių knygą arčiau.
Ji buvo atversta paskutiniame puslapyje.
Ten, tarp daugybės senų įrašų, buvo jos vardas.
Rašysena buvo tokia pati kaip jos.
Tik data parašyta prieš daugelį metų.
– Tai neįmanoma…
Administratorius ramiai užvertė knygą.
– Taip visi sako pirmą kartą.
Jis ištiesė žalvarinį raktą.
Prie jo kabėjo nedidelė medinė lentelė.
Ant jos buvo išraižytas skaičius 0.
– Jūsų kambarys visada laukia.
Elė paėmė raktą.
Medis buvo šiltas.
Lyg kažkas jį būtų ką tik laikęs delne.
Kai ji pakėlė akis, administratorius jau buvo nusisukęs.
Tarsi pokalbis būtų pasibaigęs dar prieš jai užduodant pirmąjį klausimą.