Eliasai,
šiandien Lena vėl užsiminė apie mūsų kelionę.
Ji vis dar mano, kad aš persigalvosiu.
Pasakiau jai, kad ne.
Ji paklausė, kodėl.
Nežinojau, ką atsakyti.
Gal dėl oro.
Gal dėl to, kad dabar nėra tinkamas laikas.
Gal tiesiog todėl, kad nenoriu.
Manau, šitas atsakymas turėtų būti pakankamas.
Mara
Elias neatsakė.
Iš pradžių Mara to net nepastebėjo.
Po kelių dienų parašė dar kartą.
Ne apie kelionę.
Apie observatoriją.
Apie naują teleskopą, kurį pagaliau atgabeno iš Šiaurės stoties. Apie tai, kad Havelis tris valandas ginčijosi su technikais dėl dalyko, kurio pats nesuprato.
Laiško pabaigoje ji parašė:
Manau, tau būtų patikęs.
Išsiuntė.
Tada ėmėsi darbo.
Po savaitės ryšio terminalas trumpai sušvito.
Mara pakėlė galvą taip greitai, kad pati išsigando.
Tik sistemos patikra.
Ji nusijuokė ir grįžo prie darbo.
Kitą rytą prieš išeidama iš namų patikrino ryšį.
Nieko.
Tą vakarą irgi.
Po kelių dienų jau žinojo, kada turėtų būti kitas ryšio langas.
Ne todėl, kad laukė.
Tiesiog buvo įdomu.
Bent taip sau paaiškino.
Ji pradėjo žymėtis ekspedicijos laiką kalendoriuje.
Ne jo vardą.
Tik stoties numerius.
Kai kur nors būdavo nurodyta, kad ekspedicija turėtų praeiti pro tam tikrą perdavimo zoną, Mara tą datą pastebėdavo.
Kartais ryšys ten būdavo atidarytas tik kelioms minutėms.
Kartais — kelioms sekundėms.
Ji nežinojo, ar Elias tuo metu galės parašyti.
Bet vis tiek patikrindavo.
Kartą dėl to pavėlavo į susitikimą su Lena.
— Vėl laukei jo laiško? — paklausė Lena.
— Ne.
Atsakymas išėjo per greitai.
Lena nieko nepasakė.
Mara taip pat.
Po kelių dienų ji nustojo tikrinti ryšį rytais.
Bent jau taip nusprendė.
Dabar tikrindavo vakare.
Buvo paprasčiau.
Vakare vis tiek būdavo namuose.
Vieną penktadienį ji grįžo vėliau.
Nusipirko duonos, pieno ir tą keistą sūrį, kurio niekada nemėgo, bet Eliasas sakydavo, kad jis geras.
Padėjo pirkinius ant stalo.
Pažvelgė į terminalą.
Neįjungė.
Po kurio laiko vis dėlto įjungė.
Nieko.
Ji užgesino ekraną.
Kitą rytą atsikėlė anksti.
Pirmiausia patikrino ryšį.
Vis dar nieko.
Tada išvirė kavos.
Tik po kelių minučių suprato, kad kavą pasidarė per stipri.
Kaip Eliasas.
Jis visada gerdavo beveik juodą.
Mara išpylė puodelį į kriauklę ir pasidarė kitą.
Po pietų jai paskambino Lena.
— Ar turi planų sekmadieniui?
Mara jau norėjo pasakyti „ne“.
Bet trumpam sustojo.
Sekmadienį buvo numatytas ryšio langas.
— Dar nežinau, — pasakė ji.
Padėjo telefoną.
Kalendoriuje nieko nebuvo parašyta.
Tik maža žyma prie datos.
14:20.
Mara kurį laiką į ją žiūrėjo.
Tada ištrynė.
Po kelių sekundžių vėl užrašė.
14:20.
Šį kartą nieko daugiau nebepridėjo.