Kilmė

Korektorius ilgai tikėjo, kad kiekvienas kalėjimas privalo turėti kalėjimo prižiūrėtoją.

Jis ieškojo kūrėjo.

Vieni archyvai vedė prie senovės civilizacijų.

Kiti – prie uždraustų technologijų.

Buvo teorijų apie dirbtinį intelektą, kuris seniai perėmė tikrovės valdymą.

Apie būtybes, gyvenančias už regimos visatos.

Apie dievus, pamiršusius savo kūrinį.

Kiekviena teorija atrodė įmanoma.

Kol viena po kitos subyrėjo.

Archyvų pabaigoje nebuvo nė vieno vardo.

Nė vieno parašo.

Nė vieno pirmojo įvykio.

Tik pasikartojantis dėsnis.

Kuo daugiau žmonių nuo savęs slėpė tą pačią tiesą, tuo tankesnis darėsi Audinys.

Iš pradžių vos pastebimai.

Paskui vis sparčiau.

Lyg milijonai mažų įtrūkimų ilgainiui virstų viena vientisa siena.

Tada Korektorius suprato.

Audinys niekada nebuvo sukurtas.

Jis užaugo.

Ne iš akmens.

Ne iš technologijų.

Ne iš dievų valios.

Iš baimės.

Iš kiekvieno karto, kai žmogus ištarė:

„Tai ne aš.“

Iš kiekvieno karto, kai pyktį pavadino teisingumu.

Pavydą – morale.

Godumą – pareiga.

Baimę – išmintimi.

Kiekviena nuslėpta savęs dalis palikdavo Audinyje vos matomą pėdsaką.

Vieno žmogaus pėdsakas nieko nereiškė.

Milijardai pėdsakų virto pasauliu.

Ir tada jį persmelkė pati baisiausia mintis.

Nebuvo nė vieno kaltininko.

Nebuvo nė vieno architekto.

Nebuvo kam atkeršyti.

Nebuvo ko sunaikinti.

Žmonija nepateko į kalėjimą.

Ji jį užsiaugino.

Po vieną baimę.

Po vieną melą.

Po vieną nepažintą šešėlį.

Kol vieną dieną tas kalėjimas tapo vienintele tikrove, kurią dar buvo įmanoma įsivaizduoti.