Pirmiausia ji išgirdo tylą.
Ne miesto.
Ne viešbučio.
Kitokią.
Pažįstamą.
Tokią, kuri gyvena tik senuose namuose.
Paskui pajuto aliejinių dažų kvapą.
Ir medieną.
Šiek tiek drėgną nuo rudens.
Kai atsimerkė, virš galvos pamatė senas dirbtuvės lubas.
Tas pačias, į kurias žiūrėdavo vaikystėje, laukdama, kol senelis baigs restauruoti dar vieną paveikslą.
Ji lėtai atsisėdo.
Viskas buvo savo vietose.
Lentynos.
Stalas.
Teptukai.
Pigmentų stiklainiai.
Pro langą girdėjosi obelų lapuose šnarantis vėjas.
Lyg nebūtų praėjusi nė viena diena.
Ji staigiai atsistojo.
Molbertas.
Jis stovėjo ten pat, kur ir anksčiau.
Ant jo buvo uždėta ta pati drobė.
Tačiau dabar ji buvo visiškai tuščia.
Ne juoda.
Ne balta.
Tiesiog švari.
Lyg ant jos niekada nebūtų buvę nė vieno potėpio.
Ji priėjo arčiau.
Palietė drobę.
Ši buvo šilta.
Bet daugiau nieko.
Nebuvo lango.
Nebuvo miesto.
Nebuvo šviesos.
Elė apėjo visą dirbtuvę.
Visi senelio paveikslai tebebuvo savo vietose.
Tačiau dabar jie vaizdavo visai kitus peizažus.
Jūra.
Mišką.
Kalnus.
Senas bažnyčias.
Miesto, kurį ji prisiminė, nebuvo nė vienoje drobėje.
Ji ieškojo ilgai.
Po vieną apžiūrėjo kiekvieną paveikslą.
Nieko.
Tarsi jis niekada nebūtų egzistavęs.
Ji atsisėdo ant senos kėdės.
Bandė prisiminti viešbučio administratoriaus veidą.
Nepavyko.
Bandė prisiminti Aklųjų galeriją.
Ji matė tik baltą pastatą.
Veidai nyko.
Pavadinimai nyko.
Likdavo tik jausmas.
Lyg būtų grįžusi iš vietos, kurios negalima parsinešti su savimi.
Praėjo kelios dienos.
Elė nusprendė sutvarkyti dirbtuvę.
Šį kartą ne todėl, kad reikėjo.
Todėl, kad norėjo pasilikti.
Ji valė lentynas.
Rūšiavo senelio užrašus.
Perdėliojo dėžes.
Stumdydama sunkų stalą pastebėjo, kad viena grindų lenta pakilusi aukščiau už kitas.
Atsargiai ją pakėlė.
Po ja gulėjo nedidelė odinė užrašų knyga.
Nublukusiu viršeliu.
Be pavadinimo.
Tai buvo senelio dienoraštis.
Didžioji jo dalis buvo pilna trumpų pastabų.
Apie dažus.
Senus paveikslus.
Restauravimo darbus.
Kartais tarp jų pasitaikydavo keistų sakinių.
„Kai kurie įtrūkimai atsiranda anksčiau už paveikslą.”
„Tušti rėmai ilgainiui ima prisiminti savo paveikslus.”
„Ne kiekvienas, kuris grįžta, grįžta vienas.”
Ji vertė puslapį po puslapio.
Kol pasiekė paskutinį įrašą.
Jis buvo parašytas tvirtesne ranka nei visi ankstesni.
Tarsi senelis būtų nebeabejojęs nė vienu žodžiu.
„Šiandien pagaliau sutikau savo šešėlį.
Jis piešia geriau už mane.“
Daugiau nebuvo parašyta nieko.
Net datos.
Elė ilgai laikė knygą rankose.
Paskui ramiai ją užvertė.
Padėjo atgal į stalčių.
Neieškojo paaiškinimų.
Nevažiavo ieškoti senųjų tapytojų.
Negrįžo prie juodosios drobės.
Tik priėjo prie lango.
Už jo tyliai lingavo obelys.
Ant vienos šakos tupėjo juodas paukštis.
Jis akimirką pažvelgė į ją.
Ir nuskrido.
Elė dar kurį laiką stovėjo prie lango.
Paskui atsisuko į molbertą.
Tuščia drobė ramiai laukė.
Ji paėmė teptuką.
Atsisėdo.
Ir pirmą kartą po daugelio metų ne restauravo svetimą paveikslą.
O ilgai, labai ilgai žiūrėjo į visiškai tuščią drobę.
Romanas baigiasi anksčiau, nei skaitytojas sužino, ar ji kada nors palietė ją pirmuoju potėpiu.