Durys
Kitą naktį sapnas sugrįžo.
Be jokio įspėjimo.
Lina vėl stovėjo tame pačiame mieste.
Tas pats grindinys.
Tie patys seni namai.
Tie patys langai.
Ir ta pati tyla.
Šį kartą ji neišsigando.
Tik apsidairė.
Lyg būtų sugrįžusi į vietą, kurioje kažką pamiršo.
Ji nuėjo ta pačia gatve.
Fontanas.
Tušti suolai.
Užverta knyga.
Šešėlių nebuvo.
Arba ji jų nebematė.
Tik vėjas.
Lėtas.
Šiltas.
Jis nešėsi kažkokį kvapą.
Drėgno medžio.
Seno popieriaus.
Ir lietaus, kuris dar neprasidėjo.
Už aikštės gatvė susiaurėjo.
Ji baigėsi aklina akmenine siena.
Vakar jos čia nebuvo.
Lina buvo tuo tikra.
Ji priėjo arčiau.
Siena buvo sena.
Akmenys nelygūs.
Kai kuriuos jau buvo prarijusios samanos.
Tik pačiame viduryje buvo durys.
Juodos.
Aukštos.
Be jokio papuošimo.
Lina sustojo.
Nežinojo kodėl, bet pajuto, kad būtent jų ieškojo.
Ji priėjo.
Durys neturėjo spynos.
Neturėjo rakto skylutės.
Neturėjo rankenos.
Tik siaurą vertikalų įtrūkimą.
Vos kelių milimetrų pločio.
Ji pabandė jas pastumti.
Nejudėjo.
Patraukė.
Nieko.
Prispaudė petį.
Jos net nesukrutėjo.
– Puiku.
Tyliai tarė pati sau.
– Sapnuoju duris be rankenos.
Ji net nusijuokė.
Juokas nuaidėjo gatve.
Ir tuoj pat pradingo.
Lina pritūpė.
Perbraukė pirštais per akmenį.
Įtrūkis buvo šiltas.
Keista.
Visa siena buvo šalta.
Tik jis vienas…
Šiltas.
Ji priglaudė akį.
Viduje buvo tamsu.
Nieko nesimatė.
Tačiau jautė.
Už durų kažkas yra.
Ne žmogus.
Ne pavojus.
Veikiau…
Atsakymas.
Ji atsitraukė.
Apsidairė.
Gal kažkur paslėptas raktas.
Ieškojo tarp akmenų.
Po laiptais.
Prie sienų.
Nieko.
Tik miestas.
Ir tyla.
Praėjo nežinia kiek laiko.
Sapnuose laikas teka kitaip.
Galiausiai Lina atsisėdo ant žemės.
Nugara atsirėmė į šaltą sieną.
– Gerai.
Ji atsiduso.
– Laimėjot.
Ji nebežinojo, kam tai sako.
Durims.
Miestui.
Ar sau.
Tyla.
Ji pirmą kartą leido sau nieko nedaryti.
Nebandyti suprasti.
Nebandyti paaiškinti.
Nebandyti kontroliuoti.
Tiesiog būti.
Po ilgos tylos pati nustebo, kai išgirdo savo balsą.
– Aš bijau.
Žodžiai nuskambėjo tyliai.
Beveik kaip atodūsis.
Ji susiraukė.
Neketino to sakyti.
– Bijau…
Ji nutilo.
Gerklėje kažkas suspaudė.
– …kad vieną dieną suprasiu…
Jog visą gyvenimą gyvenau ne savo.
Tyla.
Niekas neįvyko.
Ji nuleido galvą.
– Ir dar labiau bijau…
Kad tai jau suprantu.
Tą pačią akimirką kažkas tyliai trakštelėjo.
Lina pakėlė akis.
Durys neatsidarė.
Tik vos vos prasiskyrė.
Tiek, kad tarp jų atsirado siaura tamsa.
Ji lėtai priėjo.
Neprisilietė.
Tarpas pats po truputį platėjo.
Nebuvo jokio garso.
Tik akmuo atsitraukė nuo akmens.
Lyg durys būtų ne atidaromos.
O apsisprendusios.
Už jų nesimatė kambario.
Ne koridoriaus.
Tik rūkas.
Tamsus.
Judantis.
Gyvas.
Iš jo sklido tas pats kvapas.
Seno popieriaus.
Lietaus.
Ir kažko pažįstamo.
Labai seniai pamiršto.
Lina žengė žingsnį pirmyn.
Staiga išgirdo balsą.
Ne už savęs.
Ne prieš save.
Viduje.
– Tik tiek?
Ji sustingo.
Balsas buvo jos.
Tik…
Šiek tiek jaunesnis.
– Tai viskas, ką pasakei?
Lina apsisuko.
Už nugaros nieko nebuvo.
Kai vėl pažvelgė į duris…
Jos buvo užsidariusios.
Lyg niekada nebūtų prasivėrusios.
Ji pabudo staiga.
Aušo.
Pirmieji saulės spinduliai krito ant sienos.
Lina atsisėdo lovoje.
Šį kartą sapną prisiminė iki smulkiausios detalės.
Ji paėmė juodą sąsiuvinį.
Ilgai galvojo.
Paskui parašė tik vieną sakinį.
Sapne neatsidaro tai, ką bandai atidaryti jėga.
Po ilgos pauzės pridėjo dar vieną.
Kai kurie slenksčiai atsiveria tik tada, kai nustoji meluoti sau.
Ji užvertė sąsiuvinį.
Ir pirmą kartą nuo visų šių sapnų pradžios pajuto ne baimę.
O keistą, beveik vaikišką norą sugrįžti ten dar kartą.