Balta gatvė prasidėjo nuo vienų durų.
Jos buvo baltos.
Ne baltos kaip sniegas.
Baltos kaip popierius, ant kurio dar niekas nieko neparašė.
Lina pastebėjo jas labirinto gale.
Tarp dviejų juodų sienų.
Durys neturėjo rankenos.
Ji tik priėjo, ir jos pačios atsivėrė.
Už jų buvo šviesa.
Lina įžengė.
Pirmiausia pagalvojo, kad Miestas sudegė.
Dangus buvo baltas.
Namai balti.
Gatvės akmenys balti.
Net langų stiklai atrodė balti.
Ji atsisuko.
Durų nebebuvo.
Tik lygi siena.
Lina nuėjo pirmyn.
Gatvė buvo ilga.
Namai stovėjo vienas šalia kito.
Visų fasadai vienodi.
Vienodi langai.
Vienodos durys.
Vienodi maži sodai.
Vienodos baltos užuolaidos.
Net gėlės buvo vienodos.
Ji pamatė pirmą žmogų.
Moteris ėjo priešais ją.
Lėtai.
Rankos nuleistos.
Žvilgsnis tiesiai.
Lina pasisveikino.
— Labas.
Moteris sustojo.
Pažvelgė į Liną.
— Labas.
Jos balsas buvo tylus.
Lina nusišypsojo.
— Graži gatvė.
— Taip.
— Čia visada taip tylu?
— Taip.
Moteris nuėjo.
Lina žiūrėjo jai pavymui.
Tada pamatė vyrą.
Jis nešė duonos maišelį.
Priėjo prie namo.
Atidarė duris.
Įėjo.
Po kelių sekundžių išėjo.
Be maišelio.
Nuėjo toliau.
Lina priėjo prie namo.
Ant durų nebuvo numerio.
Tik maža balta lentelė.
VISA TVARKA.
Ji nuėjo toliau.
Gatvė buvo keistai maloni.
Niekas neskubėjo.
Niekas nerėkė.
Niekas nesijuokė per garsiai.
Niekas nežiūrėjo į telefoną.
Niekas nekalbėjo apie kitą žmogų.
Lina pamatė du žmones prie lango.
Jie stovėjo vienas priešais kitą.
— Tu gali pasirinkti, — pasakė vyras.
— Gerai, — atsakė moteris.
— Tau tinka?
— Taip.
— Tikrai?
— Taip.
— Tu gali nesutikti.
Moteris pažvelgė į jį.
— Nenoriu.
Vyras nusišypsojo.
— Gerai.
Lina pajuto keistą šaltį.
Ji nuėjo toliau.
Gatvės gale buvo aikštė.
Joje stovėjo fontanas.
Aplink jį — žmonės.
Visi tylėjo.
Tada vienas vyras pakėlė ranką.
Visi aplink jį pakėlė rankas.
Po kelių sekundžių visi nuleido.
Lina atsisėdo ant suoliuko.
Pirmą kartą per ilgą laiką niekas iš jos nieko nenorėjo.
Niekas neklausė, ko ji ieško.
Niekas nedavė jai rakto.
Niekas nesakė, kad ji pavėlavo.
Niekas nekalbėjo apie jos vardą.
Ji atsikvėpė.
Galvojo apie Vilkę.
Apie Miestą.
Apie labirintą.
Apie visus kelius, kurie užsidarydavo jai pasirinkus.
Čia nebuvo kelių.
Tik viena gatvė.
Ir galbūt tai buvo gerai.
Lina atsilošė.
Dangus buvo baltas.
Ji užsimerkė.
Pirmą kartą Mieste ji jautėsi rami.
Tada kažkas atsisėdo šalia.
Senas vyras.
Baltu paltu.
— Pailsėk, — pasakė jis.
Lina pažvelgė į jį.
— Nuo ko?
— Nuo pasirinkimo.
Ji nusišypsojo.
— Čia niekas nesirenka?
Vyras pažvelgė į gatvę.
— Čia visi žino.
— Ką?
— Kur eiti.
Jis atsistojo.
Nuėjo.
Lina liko viena.
Po kurio laiko atsimerkė.
Buvo vakaras.
Pirmą kartą ji pastebėjo, kad gatvė pasikeitė.
Ne namai.
Žmonės.
Moteris iš ryto ėjo nuo fontano į dešinę.
Dabar ji ėjo į dešinę.
Tas pats vyras su duonos maišeliu.
Ta pati pora.
Tas pats vaikas.
Tas pats šuo.
Visi judėjo tomis pačiomis trajektorijomis.
Lina atsistojo.
Vienas vyras praėjo pro ją.
Ji žengė į jo kelią.
Vyras sustojo.
Pažvelgė į Liną.
Palaukė.
Tada, nepasakęs nė žodžio, pasitraukė pusę žingsnio į šoną.
Ir nuėjo toliau.
Lina pažvelgė į jo kojas.
Jis grįžo į tą pačią liniją.
Ji pradėjo stebėti.
Vienas.
Du.
Trys.
Visi eidavo tuo pačiu.
Nuo durų iki kampo.
Nuo kampo iki fontano.
Nuo fontano iki durų.
Niekas nepasukdavo.
Niekas nesustodavo.
Niekas nežiūrėdavo į kitą namą.
Lina nuėjo iki gatvės krašto.
Ten buvo siauras skersgatvis.
Vos keli metrai.
Jis vedė tarp dviejų baltų namų.
Lina pažvelgė į jį.
Tada į žmones.
Niekas ten neėjo.
Ji žengė į kairę.
Vieną žingsnį.
Antrą.
Trečią.
Tyla pasikeitė.
Lina sustojo.
Ji pajuto žvilgsnius.
Atsisuko.
Visa gatvė žiūrėjo į ją.
Moteris su baltu paltu.
Vyras su duonos maišeliu.
Vaikas.
Senasis vyras.
Pora prie lango.
Net šuo buvo atsisukęs.
Niekas nekalbėjo.
Lina žengė dar vieną žingsnį į kairę.
Visi pasuko galvas kartu.
Vienu metu.
Tarsi būtų viena būtybė.
Lina sustojo.
— Ko jūs žiūrite?
Niekas neatsakė.
Ji nusijuokė.
Nervingu, trumpu juoku.
— Kas?
Moteris su baltu paltu tyliai pasakė:
— Tu eini ne taip.
Lina pajuto, kaip jos rankos susigniaužia.
— O kaip reikia?
Moteris neatsakė.
Senasis vyras priėjo arčiau.
— Tu gali grįžti.
— Nenoriu.
— Gali.
— Nenoriu.
Jis linktelėjo.
— Žinoma.
Ir nuėjo.
Lina pažvelgė į kitus.
Jie vėl pradėjo judėti.
Ta pačia kryptimi.
Tarsi jos nebūtų buvę.
Ji liko skersgatvyje.
Tada pastebėjo kažką ant sienos.
Mažą įbrėžimą.
Po juo — dar vieną.
Ir dar vieną.
Lyg kažkas būtų bandęs pažymėti kelią.
Lina perbraukė pirštu.
Po baltais dažais buvo juoda siena.
Ji nubraukė dar.
Dar daugiau juodos.
Tada išgirdo balsą už nugaros:
— Ne.
Lina atsisuko.
Moteris.
Ta pati, su kuria kalbėjosi ryte.
— Kodėl?
— Nes čia ne taip.
— Kas?
Moteris pažvelgė į nutrintą sieną.
— Balta.
Lina nieko nesakė.
Moteris priėjo.
Paėmė jos ranką.
Švelniai nubraukė baltus dažus nuo sienos.
Po jais pasirodė žodis.
NE.
Moteris iškart užtepė jį delnu.
— Ko tu bijai? — paklausė Lina.
Moteris nuleido ranką.
— Kad prisiminsiu.
— Ką?
Moteris ilgai žiūrėjo į ją.
— Kad kadaise pasukau į kairę.
Tada ji nuėjo.
Lina liko viena.
Naktis Baltoje gatvėje buvo dar baltesnė.
Langai užgeso vienas po kito.
Visi žmonės grįžo į savo namus.
Tik Lina liko lauke.
Ji pažvelgė į gatvę.
Į linijas.
Į namus.
Į baltą dangų.
Ir staiga pamatė.
Ne šešėlius.
Jų nebuvo.
Bet ant kiekvieno žmogaus kojų buvo mažos tamsios dėmės.
Tarsi šešėlis būtų likęs ten, kur žmogus kažkada buvo sustojęs.
Lina priėjo prie vienos.
Ji priklaupė.
Palietė.
Dėmė buvo šilta.
Tada išgirdo žodžius.
Ne iš žmogaus.
Iš žemės.
— Eik tiesiai.
Lina pakėlė galvą.
— Kas?
— Eik tiesiai.
Balsas buvo visur.
Ji pažvelgė į gatvės pradžią.
Tada į kairę.
Į tą patį siaurą skersgatvį.
Lina žengė.
Vieną žingsnį.
Visa gatvė atsisuko.
Antrą.
Visi langai vienu metu užsidarė.
Trečią.
Vienas vaikas išėjo į duris.
Jis buvo mažas.
Gal šešerių.
Jis pažvelgė į Liną.
Ir labai tyliai paklausė:
— Ar skauda?
Lina sustojo.
— Kas?
Vaikas parodė į jos ranką.
Lina pažvelgė.
Ji vis dar laikė Kaulų rinkėjos duotą kaulą.
Ant jo žodis buvo beveik išnykęs.
PASIRINK.
Tik dabar po juo atsirado dar viena eilutė.
Lina priartino.
Ten buvo parašyta:
KITAIP NEBUS ŠEŠĖLIO.
Ji pakėlė akis.
Vaikas jau buvo dingęs.
Gatvė vėl buvo tuščia.
Tik žmonės už langų stovėjo.
Visi žiūrėjo į Liną.
Laukė.
Lina pažvelgė į kairę.
Tada į priekį.
Tada vėl į kairę.
Ir pasuko.
Visa Balta gatvė atsisuko į ją.
Šį kartą Lina nebesustojo.
Ji nuėjo į skersgatvį.
Baltos sienos susiglaudė aplink ją.
Už nugaros pasigirdo daugybė vienodų žingsnių.
Jie sekė.
Ne greičiau.
Ne lėčiau.
Lygiai tokiu pačiu ritmu.
Lina atsigręžė.
Visa gatvė ėjo paskui ją.
Ir pirmą kartą Baltoje gatvėje kažkas pajudėjo ne pagal taisyklę.
Tai buvo jos šešėlis.
Jis liko ant baltų akmenų.
Ir ėjo į priešingą pusę.