Avarinis signalas pasigirdo prieš aušrą.
Ne iš stoties.
Iš „Asterijos“.
– Kapitone! – Salomės balsas aidėjo per raciją. – Laivo energijos rezervai krenta. Jei neišskrisi per artimiausias keturias valandas, nebeturėsime kuro grįžimo manevrui.
Lyra pažvelgė į laikmatį.
Keturių valandų turėjo pakakti.
Tačiau pirmą kartą ji nebuvo tikra, ar nori skubėti.
Ji jautė, kad stotis dar nebaigė kalbėti.
Jie susirinko prie šliuzo.
Penki žmonės.
Pavargę.
Tylūs.
Niekas nebeklausė, ką kiti matė.
Kiekvienas suprato, kad atsakymas vis tiek būtų kitoks.
– Grįžtame, – pasakė Lyra.
Niekas neprieštaravo.
Koridorius iki išėjimo buvo tiesus.
Tik prieš pat šliuzą jie sustojo.
Durys buvo uždarytos.
Nors palikdami jas buvo palikę atviras.
– Aš jų neuždariau, – tyliai tarė Nojus.
– Ir aš, – atsakė Salomė.
Lyra prilietė valdymo skydelį.
Sistema paprašė identifikacijos.
ĮGULOS PATVIRTINIMAS.
Ji pridėjo delną.
Ekranas akimirką mirgėjo.
Paskui pasirodė žodžiai:
TAPATYBĖ NEPATVIRTINTA.
Lyra pabandė dar kartą.
Tas pats.
– Neveikia? – paklausė Mira.
– Ne.
Mira priėjo.
Sistema priėmė jos delną iš pirmo karto.
Nojų taip pat.
Salomę irgi.
Tik Lyros neatpažino.
Valdymo skydelis tylėjo.
Tarsi ji niekada nebūtų priklausiusi šiai misijai.
Staiga už jų pasigirdo žingsniai.
Lėti.
Ramūs.
Tie patys.
Tak.
Tak.
Tak.
Šįkart niekas nebėgo.
Nesislėpė.
Visi atsisuko.
Koridoriaus gale stovėjo penki žmonės.
Kiekvienas jų buvo lygiai toks pat kaip vienas iš įgulos.
Antra Mira.
Antras Nojus.
Antra Salomė.
Dar du.
Ir…
Antra Lyra.
Niekas nekalbėjo.
Antrininkai taip pat.
Jie tik žiūrėjo.
Be pykčio.
Be grasinimo.
Lyg lauktų.
– Kas jie? – sušnabždėjo Salomė.
Lyra pirmą kartą atsakė ne iš baimės.
– Nežinau.
Ir tai buvo tiesa.
Antroji Lyra žengė vieną žingsnį pirmyn.
Ji atrodė visiškai tokia pati.
Tas pats randas virš antakio.
Tas pats sidabrinis pirmosios ekspedicijos ženkliukas.
Tik akys buvo kitokios.
Ramesnės.
– Tu neturi teisės manęs imituoti, – sušnabždėjo Lyra.
Kita moteris nusišypsojo.
– O jeigu aš nesu ta, kuri imituoja?
Koridoriuje stojo tyla.
Lyra prisiminė Arono žodžius.
„Tai ne tas pats, kas pavėluoti.”
Ji suprato, kad visą gyvenimą bandė save įtikinti kita istorija.
Ne todėl, kad buvo nekalta.
Todėl, kad buvo lengviau gyventi.
Ji užsimerkė.
Pirmą kartą po daugelio metų nebandė teisintis.
Tik tyliai ištarė:
– Aš pasirinkau tylėti.
Žodžiai nuskambėjo beveik negirdimai.
Tačiau kažkas pasikeitė.
Koridoriaus šviesos nustojo mirgėti.
Žingsnių aidas dingo.
Kiekvienas antrininkas lėtai atsitraukė.
Tarsi būtų praradęs priežastį likti.
Vienas po kito jie ištirpo prieblandoje.
Liko tik antroji Lyra.
Ji žiūrėjo tiesiai į ją.
Paskui linktelėjo.
Ir taip pat dingo.
Valdymo skydelis pyptelėjo.
TAPATYBĖ PATVIRTINTA.
Šliuzo durys atsivėrė.
Skrydis namo buvo tylus.
Niekas nebenorėjo kalbėti apie stotį.
Oficialiame raporte jie surašė tik faktus.
Stotis rasta nepažeista.
Pirminė įgula nerasta.
Anomalijos pobūdis nenustatytas.
Apie antrininkus neužsiminė nė vienas.
Lyg būtų tyliai susitarę.
Po keturių mėnesių „Asterija“ pasiekė Žemės orbitą.
Sveikinimo signalai.
Žurnalistai.
Medicininės apžiūros.
Viskas vyko taip, kaip ir po kiekvienos sėkmingos misijos.
Tik vieną vakarą, jau grįžusi į savo butą, Lyra iš dėžės išėmė seną vaikystės nuotrauką.
Ji ilgai į ją žiūrėjo.
Kažkas buvo kitaip.
Ji negalėjo suprasti kas.
Tik po kelių minučių pastebėjo.
Nuotraukoje Aronas laikė žaislinį erdvėlaivį.
Anksčiau jis buvo mėlynas.
Dabar buvo raudonas.
Lyra užsimerkė.
Gal atmintis žaidė su ja.
Ji padėjo nuotrauką atgal.
Tą pačią naktį, už tūkstančių šviesmečių nuo Žemės, apleistoje stotyje „Erebas“ viename koridoriuje trumpam įsijungė stebėjimo kamera.
Per ją lėtai praėjo moteris.
Ji vilkėjo kapitonės uniformą.
Sustojo priešais objektyvą.
Pakėlė akis.
Ir labai nežymiai nusišypsojo.
Vaizdas užgeso.
Po kelių dienų Žemės archyvuose buvo užregistruota, kad kapitonė Lyra Vega sėkmingai grįžo iš misijos.
Niekas neuždavė klausimo, kuris niekada nepateko į oficialų raportą.
Kai šliuzo durys atsivėrė…
kuri iš jų grįžo namo?