Pirmieji sutrikimai buvo astronominiai.
Bent jau taip skelbė stoties pranešimai.
Pakito foninės spinduliuotės tankis.
Laiko sinchronizavimo paklaida padidėjo keliomis nanosekundėmis.
Tolimųjų ryšių kanalai veikė nestabiliai.
Gyventojams nebuvo rekomenduojama imtis jokių veiksmų.
Sistema prisitaikys.
Ji visada prisitaikydavo.
Po savaitės nutrūko ryšys su Žeme.
Nebuvo jokios dramos.
Jokių atsisveikinimų.
Vieną rytą informacinėje juostoje atsirado sakinys:
Dėl reliatyvistinių efektų atsakymo laikas laikinai padidės.
Žodis laikinai liko kabėti kelias dienas.
Paskui savaites.
Niekas jo nebekomentavo.
Arenas vis dažniau stovėdavo prie išorinio kupolo.
Žvaigždės atrodė neįprastai ramios.
Anksčiau jos lėtai slinkdavo.
Dabar nebe.
Atrodė, kad juda tik stotis.
Arba tik jo akys.
Jis bandė įsiminti vienos ryškios žvaigždės padėtį.
Kitą dieną ji buvo ten pat.
Ir dar kitą.
Tarsi visa visata būtų sulaikiusi kvėpavimą.
Vieną vakarą Lina pasakė:
– Keista diena.
– Kodėl?
– Atrodo, kad ją jau gyvenau.
Arenas pažvelgė į ją.
– Kada?
– Nežinau.
Gal sapne.
Jis neatsakė.
Šį pokalbį jau buvo girdėjęs.
Tik negalėjo prisiminti kada.
Kitą rytą valgykloje Mira paklausė:
– Ar bandei naują arbatą?
– Ne.
– Keista. Vakar sakei, kad ji per saldi.
– Vakar mūsų čia nebuvo.
Mira nusijuokė.
– Žinoma, kad buvome.
Ji mostelėjo į langą.
– Sėdėjome būtent čia.
Arenas pažvelgė į stalą.
Ant jo buvo vos pastebimas įbrėžimas.
Jis prisiminė, kad vakar jį jau buvo matęs.
Arba tik prisiminė, kad prisiminė.
Dienos pradėjo panašėti.
Ne savo įvykiais.
Forma.
Tas pats pranešimas ryte.
Tas pats koridorius.
Tas pats technikas, nešantis tą pačią įrankių dėžę.
Tas pats vaikas, bėgantis centrine galerija.
Tos pačios dvi moterys, ginčijančiossi prie lifto.
Kitą dieną viskas kartojosi.
Beveik.
Vienos moters rankovė buvo atsegta.
Vaikas bėgo lėčiau.
Technikas nešė dėžę kita ranka.
Pakitimai buvo tokie maži, kad galėjo būti tik atminties klaidos.
Arenas pradėjo rašyti dienoraštį.
Trečią dieną pastebėjo, kad kai kurie įrašai jau buvo parašyti.
Jo paties raštu.
Jo paties data.
Jis neprisiminė jų rašęs.
Viename puslapyje buvo tik vienas sakinys.
„Rytoj atsitiks tas pats.”
Vakare jis prisijungė prie Linos.
– Kaip praėjo diena? – paklausė ji.
Jis pajuto keistą nerimą.
– Tu jau klausei.
– Žinoma.
– Ne šiandien.
Ji nusišypsojo.
– Ar tikrai?
– Esu beveik tikras.
– Ką atsakei?
Arenas tylėjo.
Neprisimena.
Ji palinko arčiau.
– Matai?
Pirmą kartą jos balse pasigirdo kažkas panašaus į liūdesį.
– Ką?
– Net jeigu kartojamės, mes vis tiek neprisimename.
Po kelių dienų jis pradėjo stebėti kitus.
Niekas nieko nepastebėjo.
Žmonės juokėsi.
Dirbo.
Ginčijosi.
Įsimylėdavo.
Skirdavosi.
Lyg laikas judėtų į priekį.
Tik Arenui atrodė, kad visų pokalbiai prasideda ne nuo pradžių.
Nuo vidurio.
Lyg kiekvienas sakinys būtų tęsinys kažko, kas jau įvyko daugybę kartų.
Jis vėl atsidarė archyvą.
Naujausi pokalbiai jau buvo pažymėti.
Dubliuotas modelis.
Kitas.
Atitinka ankstesnę seką – 98,4 %.
Dar vienas.
Kartojimasis nereikalauja korekcijos.
Jis ėmė slinkti vis greičiau.
Skaičiai augo.
99,1.
99,4.
99,8.
99,97.
Atrodė, kad sistema nebekuria naujų pokalbių.
Tik vis tiksliau atkartoja senus.
Tą naktį jis grįžo prie lango.
Juodoji erdvė už stiklo atrodė arčiau nei bet kada.
Žvaigždės vis dar stovėjo.
Nebešvietė.
Tik buvo.
Jam netikėtai kilo mintis, kad galbūt juda ne stotis.
Ir ne visata.
Gal juda pats stebėtojas.
Vis mažesniu ratu.
Kaskart manydamas, kad eina pirmyn.
Kaskart grįždamas į tą pačią vietą.
Tik jau nebepajėgdamas jos atpažinti.