V SKYRIUS. Žmogus be vardo

Lina jį sutiko gatvėje, kurioje nebuvo nė vieno lango.

Ji ėjo paskui siaurą šviesos juostą, krintančią ant grindinio iš kažkur aukštai, nors dangaus čia nebuvo.

Gatvė buvo tuščia.

Tik prie sienos stovėjo žmogus.

Jis laikė rankose duonos kepalą.

Atrodė, kad laukia.

Lina būtų praėjusi pro šalį, jei ne kvapas.

Šviežia duona.

Ji sustojo.

Žmogus atsisuko.

— Nori?

— Ne.

— Gerai.

Jis atsisėdo ant akmeninio laiptelio ir atsiplėšė gabalą.

Lina liko stovėti.

— Tu čia gyveni?

— Kartais.

— Kur kitą laiką?

Žmogus pagalvojo.

— Kitą laiką gyvenu ten, kur prisimenu.

Lina nežinojo, ką atsakyti.

Jis valgė duoną.

— Tu iš pirmojo Miesto?

Lina pažvelgė į jį.

— Kaip žinai?

— Tavo akys dar žiūri į viršų.

— O tavo?

Jis šyptelėjo.

— Aš nebeturiu į ką žiūrėti.

Lina atsisėdo šalia.

Kurį laiką jie tylėjo.

— Koks tavo vardas?

Žmogus sustingo.

Tik akimirkai.

Tada vėl valgė.

— Nežinau.

Lina pagalvojo, kad neišgirdo.

— Kaip?

— Nežinau.

— Tu nežinai savo vardo?

— Ne.

Jis tai pasakė taip paprastai, lyg Lina būtų paklaususi, ar šiandien lis.

— Bet prisimeni, kas esi?

Jis pažvelgė į ją.

— Žinoma.

— Kaip?

— Žinau savo namus.

— Kur jie?

— Už upės. Trečia gatvė nuo seno tilto. Geltonos durys. Ant palangės augo mėtos. Žiemą jos visada nušaldavo, bet pavasarį vėl išaugdavo.

Lina tylėjo.

— Prisimenu savo motiną, — tęsė jis. — Ji niekada neuždarydavo virtuvės lango. Sakydavo, kad namai turi kvėpuoti.

Jis nusišypsojo.

— Prisimenu tėvo rankas. Visada kvepėdavo metalu ir tabaku, nors jis sakė, kad nerūko.

— Kiek tau metų?

— Nežinau.

— Kada gimei?

— Žinau dieną.

Jis pasakė datą.

Tiksliai.

Net valandą.

Lina nustebo.

— Ir tu nežinai savo vardo?

— Ne.

— Gal prisimeni vaikystę?

— Visą.

Jis papasakojo apie namą.

Apie kiemą.

Apie obelį, į kurią buvo įlipęs būdamas septynerių.

Apie pirmą kartą, kai nukrito nuo dviračio.

Apie mergaitę, kuri mokykloje sėdėjo priešais jį ir piešdavo saules sąsiuvinio paraštėse.

Apie vieną vasarą, kai visą savaitę lijo.

Jis prisiminė kvapus.

Šlapią asfaltą.

Muilą.

Senas knygas.

Motinos rankas.

Obuolius, laikomus rūsyje.

Net dainą.

— Kokia?

Jis pradėjo tyliai niūniuoti.

Lina jos nepažino.

— Tai buvo mano mėgstamiausia.

— Kas ją dainavo?

Jis pasakė vardą.

— O kaip vadinosi daina?

— Neprisimenu.

Lina pažvelgė į jį.

— Bet prisimeni melodiją?

— Taip.

Jis vėl paniūniavo.

Tą akimirką Lina pajuto keistą dalyką.

Ji žinojo tą melodiją.

Ne dainą.

Ne žodžius.

Tik melodiją.

Ji buvo girdėjusi ją kažkur Mieste.

Gal turguje.

Gal už lango.

Gal savo pačios sapne.

— Tu tikrai neprisimeni savo vardo?

— Ne.

— Gal kas nors tau jį pasakė?

— Visi.

— Kas?

Jis gūžtelėjo pečiais.

— Visi, kas kalbėjo su manimi.

— Ir?

— Jie vadina mane skirtingai.

— Kaip?

Jis pažvelgė į gatvės galą.

— Kaip patogu.

Lina nesuprato.

— Ką tai reiškia?

— Vieniems aš žmogus.

— Kitiems?

— Draugas.

— O dar kitiems?

— Sūnus.

— Tai ne vardai.

— Žinau.

Jis atsistojo.

Nupurtė nuo kelnių trupinius.

— Ateik.

— Kur?

— Parodysiu namus.


Namas buvo už trijų gatvių.

Lina atpažino jį iš karto.

Geltonos durys.

Mėtos ant palangės.

Nedidelis akmuo prie slenksčio.

— Čia tavo?

— Taip.

— Tu čia gyvenai?

— Gyvenu.

— Dabar?

Jis pažvelgė į duris.

— Kartais.

Durys buvo neužrakintos.

Viduje buvo šilta.

Virtuvėje stovėjo stalas keturiems žmonėms.

Ant jo buvo keturios lėkštės.

Viena buvo tuščia.

Ant sienos kabėjo nuotrauka.

Jaunas berniukas stovėjo tarp dviejų suaugusių žmonių.

Lina priėjo arčiau.

— Čia tu?

— Taip.

— Kas jie?

— Mano tėvai.

— O kaip tu vadinaisi tada?

Jis ilgai žiūrėjo į nuotrauką.

— Nežinau.

Lina atsisuko.

— Kaip gali būti?

Jis neatsakė.

Ant komodos stovėjo laikrodis.

Lina pastebėjo mažą užrašą po juo.

MŪSŲ SŪNUI.

Be vardo.

Kitame kambaryje buvo knygos.

Daug knygų.

Visų pirmuosiuose puslapiuose buvo parašyta:

Šiam vaikui.

Mūsų berniukui.

Tau.

Nė vieno vardo.

— Kas tai padarė?

— Aš nežinau.

— Gal tu pats ištrynei?

Jis pažvelgė į Liną.

— Kodėl turėčiau?

— Nežinau.

— Aš irgi.

Jis nuėjo prie pianino.

Ant jo gulėjo senas popieriaus lapas.

— Pažiūrėk.

Lina priėjo.

Ant lapo buvo penkios eilutės.

Pirmose keturiose kažkas buvo parašyta.

Penktoji ištrinta.

— Kas čia?

— Daina.

— Tavo mėgstamiausia?

— Taip.

— O penkta eilutė?

Jis užsimerkė.

— Ten buvo mano vardas.

Lina pakėlė galvą.

— Prisimeni?

Jis ilgai tylėjo.

Tada papurtė galvą.

— Ne.

— Net pirmos raidės?

— Ne.

— Kiek raidžių?

Jis pažvelgė į lapą.

— Septynios.

Lina pajuto šaltį.

— Iš kur žinai?

Žmogus neatsakė.

Ji dar kartą pažvelgė į ištrintą eilutę.

Ten buvo likęs tik vienas brūkšnys.

Septynių raidžių vieta.

— Ar nori susigrąžinti vardą?

Jis pakėlė akis.

— Nežinau.

— Kodėl?

— Bijau, kad tada turėsiu būti tuo žmogumi, kuriam jis priklausė.

Lina nieko nepasakė.

Jis nusišypsojo.

— Dabar galiu būti bet kuo.

— Ar gali?

Jo šypsena dingo.

— Ne.

— Kodėl?

— Nes visi kiti nusprendžia, kuo būti.


Prieš išeidama Lina dar kartą paklausė:

— Kaip tave vadina?

Jis atsistojo prie durų.

Pagalvojo.

Tada atsakė:

— Kaip patogu.

Durys užsidarė.

Lina liko gatvėje.

Ji nuėjo kelis žingsnius.

Tada sustojo.

Ant namo sienos buvo numeris.

Ji jo anksčiau nepastebėjo.

27.

Apačioje buvo antras.

0.

Lina pritūpė.

Prie pat akmens buvo išraižytas mažas sakinys.

Ji perskaitė:

ŽMOGUS BE Vardo GALI ĮEITI PRO BET KURIAS DURIS.

Lina palietė raides.

Jos buvo šviežios.

Dar neapsitrynusios.

Ji pakėlė akis į namą.

Geltonos durys buvo uždarytos.

Tačiau už lango stovėjo žmogus.

Tas pats.

Jis žiūrėjo į Liną.

Ir šį kartą jis turėjo vardą.

Lina jį išgirdo.

Ne ausimis.

Kažkur giliai, ten, kur vardai dar netampa žodžiais.

Septynios raidės.

Ji vos spėjo jas pajusti.

Tada langas užsidarė.

Lina liko viena.

Ir pirmą kartą suprato, kad Antrajame Mieste galima prarasti vardą ir vis tiek prisiminti viską.

Galima prisiminti namus.

Motiną.

Tėvo rankas.

Pirmą kritimą.

Mėgstamą dainą.

Galima prisiminti visą gyvenimą.

Tik ne tai, kas jame buvai.

Ji atsisuko.

Gatvės gale stovėjo prekeivis iš vardų turgaus.

Jis žiūrėjo į ją.

— Jis tavo vardą girdėjo, — pasakė.

Lina sustingo.

— Ką?

— Kai tu jį ištarei.

— Aš jo vardo nežinau.

Prekeivis nusišypsojo.

— Ne jo.

Jis pažvelgė į Liną.

— Savo.

Ir nuėjo.

Lina liko stovėti.

Tada kažkur už jos nugaros pasigirdo daina.

Ta pati melodija.

Tik šį kartą kažkas ją dainavo žodžiais.

Pirmoje eilutėje buvo jos vardas.

Į viršų