Turgus
Tą naktį Lina neatsidūrė prie juodųjų durų.
Jos jau buvo už nugaros.
Miestas pats vedė ją pirmyn.
Gatvės darėsi vis platesnės.
Akmeniniai namai pamažu nyko.
Juos keitė aukštos arkos.
Kolonos.
Didelės aikštės.
Atrodė, lyg ji būtų priėjusi miesto širdį.
Iš pradžių išgirdo žmones.
Pirmą kartą.
Ne šešėlius.
Ne aidą.
Tikrus balsus.
Juoką.
Ginčus.
Žingsnius.
Kuo arčiau ėjo, tuo garsiau darėsi.
Už posūkio atsivėrė milžiniška aikštė.
Joje virė turgus.
Jis buvo didesnis už viską, ką Lina buvo mačiusi.
Šimtai prekystalių.
Tūkstančiai žmonių.
Niekas neskubėjo.
Niekas nesiderėjo.
Visi atrodė ramūs.
Lyg tiksliai žinotų, ko atėjo.
Keisčiausia buvo tai, kad ant prekystalių nebuvo daiktų.
Nebuvo vaisių.
Nebuvo drabužių.
Nebuvo knygų.
Tik mažos medinės lentelės.
Ant vienos buvo parašyta:
RAMYBĖ
Ant kitos:
PASITIKĖJIMAS
Toliau:
MEILĖ
ĮTAKA
ĮKVĖPIMAS
CHARIZMA
TALENTAS
KANTRYBĖ
LAIMĖ
Lina sustojo.
– Kas čia…
Ji net nepastebėjo, kad kalba garsiai.
– Turgus.
Atsiliepė senas prekeivis.
Lyg būtų jos laukęs.
Jis vilkėjo paprastą pilką apsiaustą.
Jo veidas buvo visiškai paprastas.
Tokį po minutės jau pamirštum.
Tik akys.
Jos buvo neįprastai gyvos.
– Ką jūs parduodate?
– Tai, ko žmonės labiausiai nori.
– O kur visa tai?
Prekeivis nusišypsojo.
– Jau tavo rankose.
Lina pažvelgė į delnus.
Jie buvo tušti.
– Nieko nėra.
– Ar tikrai?
Ji pakėlė akis.
Prekeivis jau aptarnavo kitą žmogų.
Prie stalo stovėjo jaunas vaikinas.
– Noriu drąsos.
Prekeivis linktelėjo.
– Galiu duoti.
– Kiek kainuoja?
– Nieko šiandien.
Vaikinas nusišypsojo.
– Rimtai?
– Žinoma.
Prekeivis padėjo ranką jam ant peties.
– Sumokėsi vėliau.
Vaikinas išėjo.
Lina pastebėjo keistą dalyką.
Jo eisena iš karto pasikeitė.
Pečiai išsitiesė.
Žvilgsnis tapo tvirtas.
Jis atrodė lyg kitas žmogus.
– Ką jis sumokės?
Paklausė Lina.
– Pats dar nežino.
Toliau moteris pirko meilę.
Senas vyras – ramybę.
Jauna mergina – grožį.
Visi išeidavo laimingi.
Nė vienas nemokėjo.
Tai atrodė absurdiška.
Lina priėjo prie kito prekystalio.
Ant jo gulėjo vienas stiklinis indas.
Viduje sukosi šilta gelsva šviesa.
Lentelėje buvo parašyta:
PASITIKĖJIMAS SAVIMI
– Ar galima pažiūrėti?
– Žinoma.
Prekeivė atidarė indą.
Šviesa pakilo.
Trumpam apskriejo Liną.
Ir ištirpo ore.
Lina pajuto keistą ramybę.
Lyg staiga būtų dingusios visos abejonės.
Ji nusišypsojo.
Tai buvo nuostabus jausmas.
– Gražu.
– Taip.
– O kiek kainuoja?
Prekeivė tylėjo.
– Klausiu rimtai.
– Kainą visada pamatai vėliau.
Lina atsitraukė.
Kažkas šioje vietoje buvo negerai.
Visi šypsojosi.
Visi gaudavo tai, ko norėjo.
Ir vis dėlto…
Ji jautė sunkumą.
Lyg po gražiu paviršiumi slypėtų kažkas nematomo.
Aikštės viduryje stovėjo senas šulinys.
Prie jo sėdėjo aklas vyras.
Jis nieko nepardavinėjo.
Tik klausėsi.
Lina priėjo.
– Kodėl jūs nieko neparduodate?
– Parduodu.
– O ką?
– Klausimus.
Ji sutriko.
– Kas juos perka?
– Tie, kurie nebenori meluoti sau.
Vyras nusišypsojo.
– Matau, pirmą kartą čia.
– Taip.
– Tada dar nežinai taisyklės.
– Kokios?
Jis pakėlė galvą.
Nors buvo aklas, atrodė, kad žiūri tiesiai į ją.
– Šiame turguje niekas nemoka pinigais.
Tuo metu pro juos praėjo tas pats jaunas vaikinas.
Tas, kuris nusipirko drąsą.
Tik dabar jis atrodė kitaip.
Jo žvilgsnis buvo drąsus.
Bet…
Jis visiškai nekreipė dėmesio į aplinkinius.
Prie jo pribėgo maža mergaitė.
Kažką pasakė.
Jis net neatsisuko.
Nuėjo toliau.
Lina suraukė antakius.
– Kas jam nutiko?
Aklasis ramiai atsakė:
– Jis gavo drąsą.
Ir atidavė jautrumą.
Toliau praėjo moteris.
Rankose laikė gėles.
Ji šypsojosi.
Atrodė įsimylėjusi.
Bet eidama pro seną elgetą net nepažvelgė į jį.
– O ji?
– Ji nusipirko meilę.
– Ir?
– Pardavė gebėjimą būti viena.
Lina pajuto, kaip suspaudė krūtinę.
– Tai…
Visi kažką praranda?
– Ne.
Aklasis papurtė galvą.
– Jie patys atiduoda.
– Kodėl?
– Todėl, kad žmogus visada mano…
Jog atsisako smulkmenos.
Kol vieną dieną supranta…
Kad iš smulkmenų ir buvo sudėtas jis pats.
Lina lėtai apsidairė.
Staiga ji pradėjo matyti daugiau.
Prie kiekvieno žmogaus driekėsi ploni siūlai.
Vos matomi.
Vieni buvo auksiniai.
Kiti pilki.
Jie vedė atgal.
Pas prekeivius.
Kiekvienas siūlas buvo pritvirtintas prie kažko nematomo.
Vienam trūko spontaniškumo.
Kitam – smalsumo.
Trečiam – kantrybės.
Ketvirtam – sąžinės.
Niekas to nepastebėjo.
Tik Lina.
– Jie nežino…
Tyliai pasakė.
– Ne.
– Jiems niekas nepasakė?
– Pasakė.
Aklasis šyptelėjo.
– Bet žmogus visada girdi tik tai, ką nori girdėti.
Turgus pamažu ėmė blukti.
Triukšmas tolo.
Žmonių balsai virto aidu.
Lina paskutinį kartą pažvelgė į aikštę.
Virš pagrindinių vartų, kurių anksčiau nebuvo pastebėjusi, buvo iškalti keli žodžiai.
VISKĄ GALIMA GAUTI.
Tik dabar ji pastebėjo mažesnį užrašą apačioje.
Vos įžiūrimą.
Jeigu sutinki tapti mažesnis.
Ji pabudo staiga.
Dar buvo tamsu.
Ilgai gulėjo nejudėdama.
Galvoje sukosi tik viena mintis.
Ji paėmė juodą sąsiuvinį.
Atsivertė naują puslapį.
Ir parašė:
Žmonės retai parduoda savo sielą.
Po ilgos pauzės pridėjo:
Dažniausiai jie parduoda mažas savo dalis.
Dar po akimirkos atsirado paskutinė eilutė.
Vieną dieną nebelieka nieko, kas galėtų pasakyti: „Aš.“