Kitą rytą stotis pasikeitė.
Niekas negalėjo paaiškinti kuo.
Koridoriai buvo tie patys.
Šviesos degė taip pat blankiai.
Generatoriai dirbo tuo pačiu ritmu.
Tačiau visi jautė tą patį keistą įspūdį – lyg stotis būtų jų laukusi.
– Ryšys su „Asterija“ nutrūksta vis dažniau, – pranešė Salomė.
Monitoriuje ryšio stiprumas kilo ir krito tarsi kvėpavimas.
– Gal planeta trukdo signalui? – paklausė Nojus.
– Ne planeta, – atsakė Mira.
Ji rodė į ekraną.
– Kiekvieną kartą ryšys dingsta, kai stotis pereina į šešėlinę orbitos pusę.
– Tamsioji orbita…
Niekas daugiau nieko nepasakė.
Tas pavadinimas skambėjo lyg senas prietaras.
Lyra viena grįžo į Arono kajutę.
Ji jautė, kad kažkas liko nepastebėta.
Užrašų knygelė gulėjo ten, kur vakar ją paliko.
Tačiau vienas puslapis buvo atverstas.
Ji buvo tikra, kad taip nepaliko.
Ant lapo buvo vos viena eilutė.
„Kodėl tu nieko nepasakei?”
Rašysena buvo Arono.
Lyra užvertė knygelę.
Jos rankos drebėjo.
Prisiminti tą dieną ji stengėsi daugelį metų.
Akademijos koridorius.
Brolis stovėjo prie lango.
– Misiją atidėjo tik savaitei, – džiaugėsi jis. – Patikrins dar kartą reaktorių ir skrendam.
Ji tylėjo.
Jau dvi dienas jos terminale gulėjo techninė ataskaita.
Reaktorius turėjo gamyklinį defektą.
Tikimybė maža.
Bet ne nulinė.
Ji norėjo parodyti dokumentą.
Iš tiesų norėjo.
Tačiau tą pačią akimirką prisiminė paskutinį pokalbį su tėvu.
„Aronas visada buvo drąsesnis už tave.”
„Ne visi gimsta tyrinėtojais.”
„Kažkas juk turi likti Žemėje.”
Tą vakarą ji uždarė ataskaitą.
Rytoj, pamanė.
Pasakysiu rytoj.
Kitą rytą ekspedicija jau buvo pakilusi.
– Kapitone?
Miros balsas išplėšė ją iš prisiminimų.
– Radome juodąją dėžę.
Ji buvo paslėpta po centrinio serverio grindimis.
Nedidelė.
Beveik nepažeista.
Salomė prijungė ją prie sistemos.
Ekranas nušvito.
Paskutinis įrašas.
Stoties kapitonas.
– Jeigu kas nors tai žiūri…
Jo veidas buvo išsekęs.
Akys paraudusios.
– Niekas mūsų nepuola.
Jis sunkiai įkvėpė.
– Bent jau ne taip, kaip manėme.
Vaizdas trumpam sutrūkinėjo.
– Tai nėra gyvybės forma.
Ne virusas.
Ne parazitas.
Ne…
Jis staiga nutilo.
Pažvelgė kažkam už kameros.
Jo balse pirmą kartą pasigirdo baimė.
– Jis nieko nesukuria.
Jis tik…
Kamera suvirpėjo.
– …parodo.
Įrašas nutrūko.
– Parodo ką? – tyliai paklausė Nojus.
Niekas nežinojo.
Tą pačią dieną prasidėjo ginčas.
Smulkmena.
Dėl sandėlio durų.
Nojus tvirtino, kad jos buvo atidarytos.
Salomė prisiekė jas pati užrakinusi.
Įrašai rodė abi versijas.
Skirtingos kameros fiksavo skirtingus įvykius.
– Tai neįmanoma! – sušuko Nojus.
– Tu mane kaltini meluojant?
– Aš sakau, ką mačiau.
– O aš?
Tyla.
Pirmą kartą nuo misijos pradžios įgula išsiskirstė be nė vieno žodžio.
Vakare Lyra viena nuėjo į stebėjimo kupolą.
Visa planeta buvo po ja.
Iš arti ji atrodė dar keistesnė.
Jos paviršius buvo lyg veidrodis, užlietas juodu vandeniu.
Žvaigždžių šviesa neatsispindėjo.
Ji tiesiog išnykdavo.
– Graži, ar ne?
Lyra sustingo.
Balsas skambėjo už nugaros.
Ji atsisuko.
Aronas.
Šįkart aiškiai.
Toks, kokį prisiminė.
Be skafandro.
Su sena akademijos uniforma.
– Tu negali būti čia.
– O kur turėčiau būti?
– Tu mirei.
Jis nusišypsojo.
– Ar tikrai tuo tiki?
Lyra žengė žingsnį atgal.
– Kas tu?
– Tu jau žinai.
– Ne.
– Žinai.
Trumpa tyla.
– Kodėl neparodei ataskaitos?
Ji pajuto, kaip iš po kojų dingsta grindys.
– Aš…
– Tu ją skaitei.
– Taip.
– Tu supratai.
– Taip.
– Bet tylėjai.
Lyros akyse kaupėsi ašaros.
– Nenorėjau…
– Kad išskrisčiau?
– Ne.
– Kad mane sustabdytų?
Ji papurtė galvą.
– Aš pavėlavau.
Aronas liūdnai šyptelėjo.
– Ne.
Tu pasirinkai palaukti.
Tai ne tas pats.
– Kapitone!
Per raciją pasigirdo Salomės šauksmas.
Vaizdas dingo.
Kupole ji liko viena.
Visi susirinko laboratorijoje.
Mira buvo išbalusi.
– Pažiūrėkite.
Ji rodė į biologinį skenerį.
– Nuskenavau save.
Paskui dar kartą.
Rezultatai skyrėsi.
– Kaip?
– Viename tyrime ant kairės rankos turiu seną lūžį.
Kitame – jo nėra.
– Gal aparato gedimas.
– Ne.
Ji padėjo ant stalo vaikystės nuotrauką.
– Aš iš tiesų buvau susilaužiusi ranką.
Tik…
Ji susiraukė.
– Nebeprisimenu kurią.
Tyla užsitęsė.
Kiekvienas bandė prisiminti kokią nors smulkmeną iš savo gyvenimo.
Ir pirmą kartą suprato, kad ne viskuo pasitiki.
Lyra pažvelgė pro laboratorijos langą.
Tolumoje juodavo planeta.
Staiga jai tapo aišku.
Ji prisiminė kapitono žodžius.
„Jis nieko nesukuria.”
Ji apsidairė į įgulą.
Nojus tyliai žiūrėjo į savo rankas.
Mira vartė seną nuotrauką.
Salomė vis iš naujo tikrino laiką, tarsi tikėtųsi, kad laikrodis meluoja.
Niekas čia jų nevertė bijoti.
Niekas neįsakė meluoti.
Niekas nesukūrė jų kaltės.
Visa tai jie atsinešė su savimi.
Stotis tik neleido nuo jos nusisukti.
Lyra dar kartą pažvelgė į planetą.
Pirmą kartą nuo atvykimo ji nebematė joje priešo.
Ji matė veidrodį.
Ir suprato, kad baisiausia kelionės dalis dar tik prasideda.