Mara,
prisegu trumpą ataskaitą.
Tikriausiai tau bus įdomu.
Pagaliau gavome pakankamai duomenų iš objekto, kurį stebėjome paskutinius aštuonis mėnesius.
Planeta neturi nieko, kas iš pirmo žvilgsnio atrodytų neįprasta.
Dydis beveik toks, kokio tikėjomės.
Tankis taip pat.
Nėra aktyvios atmosferos, nėra didelių magnetinių svyravimų.
Tačiau aplink ją esančių kūnų trajektorijos neatitinka skaičiavimų.
Iš pradžių manėme, kad kalta navigacijos sistema.
Tada patikrinome visus mūsų pačių duomenis.
Klaidos nebuvo.
Objektas tiesiog keičia tai, kas praeina pakankamai arti.
Ne daug.
Vidutiniškai keliomis laipsnio dalimis.
Per pirmąsias kelias dienas skirtumo beveik neįmanoma pastebėti.
Po mėnesio — taip pat.
Jeigu stebėtum vieną kūną, galėtum pamanyti, kad nieko nevyksta.
Bet mes atkūrėme vieną senesnę trajektoriją.
Jeigu tas pats kūnas būtų skridęs šalia planetos prieš dvidešimt metų, šiandien jis būtų daugiau nei keturių milijonų kilometrų atstumu nuo vietos, kurioje turėtų būti.
Ne todėl, kad planeta jį patraukė.
Ji tik truputį pakeitė jo kryptį.
Visa kita padarė laikas.
Prisegu diagramą.
Nemėgink jos suprasti iš karto.
Ji gražesnė, kai nežinai, ką reiškia.
Elias
Eliasai,
perskaičiau.
Diagramą supratau ne iš karto, bet man patiko.
Ypač ta vieta, kur dvi linijos pradžioje beveik sutampa.
Jeigu kas nors jas parodytų man be paaiškinimo, manyčiau, kad tai tas pats kelias.
O po dvidešimties metų jos atsiduria taip toli viena nuo kitos.
Keista.
Keista, kad toks mažas dalykas gali taip stipriai pakeisti kelią.
Mara
Mara,
tik jeigu pakankamai ilgai skrendi.
Elias
Tą vakarą Mara dar kartą atsivertė jo atsiųstą diagramą.
Priartino pradžią.
Dvi linijos buvo beveik viena.
Tada slinko pirštu į dešinę.
Iš pradžių skirtumo nebuvo.
Po kelių minučių — vos pastebimas.
Dar toliau — jau aiškus.
Ji sustojo ties paskutiniu tašku.
Pagalvojusi, kad kartais žmogus turbūt taip pat nepastebi, kada pradeda skristi nebe tuo keliu.
Tada uždarė langą.
Apie tai Eliasui neparašė.