Po kelių dienų Mara vėl atsivertė ryšio žurnalą.
Naujo įrašo nebuvo.
Ji peržiūrėjo laiką, stotį, perdavimo kanalą. Eliaso paskutinis laiškas buvo atkeliavęs per kitą mazgą. Tarp jo stoties ir Žemės tuo metu buvo keli tarpiniai retransliatoriai. Jos pačios žinutė taip ir liko neišsiųsta.
Nebuvo jokio būdo, kaip jis galėjo jos perskaityti.
Mara tai žinojo.
Ji uždarė žurnalą.
Po kelių minučių vėl jį atidarė.
Nieko.
Trečią kartą nebetikrino.
Pirmą kartą ji pastebėjo tai visai atsitiktinai.
Rytą, eidama pro duris, pagalvojo apie paltą.
Senasis kabėjo ant kėdės. Audinys buvo per plonas, rankovė ties riešu jau buvo nusitrynusi. Ji kelias dienas vis žadėjo sau nueiti į parduotuvę, bet vis rasdavo svarbesnių dalykų.
Tą rytą pagalvojo:
Reikėtų nusipirkti naują.
Vakare atėjo Eliaso laiškas.
Ne iš Žemės stoties. Jo signalas buvo perduotas iš ekspedicinio mazgo, kuriame ryšys su išoriniu pasauliu buvo atsiradęs vos kelioms valandoms.
Mara atidarė.
Jis rašė apie temperatūros kritimą, apie įrangą, kurią teko perkelti į kitą modulį, apie vieną sugedusį šilumos reguliatorių.
Paskutinis sakinys buvo trumpas:
Ten jau atšalo. Nepamiršk apsirengti šilčiau.
Mara perskaitė jį dar kartą.
Tada patikrino laiško išsiuntimo laiką.
Patikrino savo vietinį laiką.
Palygino su ryšio žurnalu.
Skirtumas buvo pakankamas, kad tai galėtų būti sutapimas.
Ji net nusijuokė.
— Žinoma, kad sutapimas.
Kambaryje niekas neatsakė.
Kitą dieną nusipirko paltą.
Po kelių savaičių ji pradėjo plaukioti rytais.
Baseinas tuo metu būdavo beveik tuščias. Vanduo buvo vėsesnis, nei ji mėgo, bet dėl to niekas netrukdė. Kelis kartus per savaitę ji ateidavo prieš darbą, nusileisdavo į vandenį ir plaukdavo tol, kol nustodavo galvoti apie laiką.
Vieną sekmadienį ji gulėjo lovoje ir žiūrėjo į lubas.
Į baseiną eiti nenorėjo.
Jau buvo nusprendusi neiti.
Po kelių minučių atsikėlė.
Nieko ypatingo. Tiesiog persigalvojo.
Po pietų atkeliavo Eliaso laiškas.
Mara jį atidarė be jokio pasiruošimo.
Tarp techninių pastabų buvo viena eilutė:
Nepersistenk.
Ji ilgai žiūrėjo į ekraną.
Paskui nusišypsojo.
Šį kartą šypsena ją pačią nustebino.
Ne dėl žodžių.
Dėl to, kad pirmoji mintis buvo ne apie Eliasą.
Pirmoji mintis buvo:
Jis vėl pataikė.
Po to Mara pradėjo rinkti pavyzdžius.
Ne sąmoningai. Bent jau iš pradžių.
Jei ryte pagalvodavo apie lietų, ji atkreipdavo dėmesį į vakaro prognozę.
Jei prisimindavo kelionę, kelias valandas nieko neplanuodavo.
Jei galvodavo apie seną pokalbį su Eliasu, sustabdydavo save dar prieš prisimindama, kuo jis baigėsi.
Kartais ji tyčia rinkdavosi visiškai atsitiktines mintis.
Geltoną kėdę.
Svogūnus.
Seną dainą, kurios nekentė.
Lauktuvėse stovintį vyrą su netinkamai užsegtu paltu.
Nieko.
Eliasas niekada apie tai neparašė.
Iš pradžių tai ją ramino.
Vėliau pradėjo erzinti.
Dar vėliau ji suprato, kad net šiuo bandymu jau dalyvauja žaidime, kurio taisyklių niekas nebuvo nustatęs.
Ji tikrino, ar jis gali žinoti tai, ko neturėtų žinoti.
Bet tam, kad patikrintų, turėjo pati pasirinkti mintį.
O pasirinkusi mintį, jau pakeisdavo eksperimento sąlygas.
Vieną vakarą ji užrašė tai ant popieriaus.
Jeigu stebiu sistemą, pati tampu jos dalimi.
Kurį laiką žiūrėjo į sakinį.
Tada jį išbraukė.
Po mėnesio, tvarkydama stalčių, Mara rado seną lapą.
Ji iškart pažino savo raštą.
Vienas sakinys.
Kartais atrodo, kad tu visada žinai, ką turėčiau daryti.
Po juo nieko.
Ji neprisiminė, kad būtų palikusi šį lapą.
Apvertė.
Kitoje pusėje buvo data.
Tik data.
Ji ilgai bandė prisiminti, kas tą dieną buvo.
Nieko.
Tą vakarą atėjo Eliaso laiškas.
Mara jo neatidarė.
Ne todėl, kad bijojo.
Bent jau taip sau pasakė.
Ji tiesiog nenorėjo dar vieno sutapimo.
Laišką paliko iki ryto.
Ryte vis dėlto atidarė.
Eliasas rašė apie ekspedicijos trajektorijas.
Apie korekciją, kuri buvo atlikta beveik nepastebimu kampu.
Keli tūkstantieji laipsnio.
Tuo metu tai beveik nieko nereiškė. Aparatūra užfiksavo tik nedidelį nukrypimą nuo pradinės linijos. Tačiau po kelių mėnesių kūnas atsidurs jau kitoje vietoje nei buvo numatyta.
Eliasas pridėjo du skaičius.
Pradinė trajektorija.
Koreguota trajektorija.
Tarp jų beveik nebuvo skirtumo.
Mara perskaitė laišką iki galo.
Tada dar kartą grįžo prie tos vietos.
Mažas kampas.
Ilgas atstumas.
Didelis skirtumas.
Ji padėjo telefoną ant stalo.
Staiga jai pasirodė, kad visą šį laiką ji darė tą patį.
Ne todėl, kad Eliasas būtų jai pasakęs, kur eiti.
Jis neturėjo to daryti.
Užtekdavo vieno sakinio.
Vieno klausimo.
Vieno perspėjimo.
Kartais net vienos tylos.
Visa kita padarydavo ji pati.
Mara atsistojo prie lango.
Mieste lėtai temo.
Už stiklo šviesos degė savo nustatytomis trajektorijomis — automobiliai, žmonės, lėktuvų signalai. Kiekvienas judėjo pagal savo pradines sąlygas, nors nė vienas vairuotojas negalėjo pasakyti, kur tiksliai jo kelias nuves po metų.
Ji grįžo prie stalčiaus.
Paimė seną lapą.
Kurį laiką laikė jį rankoje.
Tada įdėjo atgal.
Šį kartą ne ten, kur buvo.
Giliau.
Po kitais popieriais.
Taip, kad pati turėtų jo ieškoti, jeigu kada nors norėtų prisiminti.
Stalčių uždarė.
Ir pirmą kartą jai kilo mintis, kurios ji nenorėjo užrašyti:
galbūt pavojingiausia buvo ne tai, kad Eliasas galėjo numatyti jos mintis.
Galbūt jis niekada jų nežinojo.
Galbūt užteko, kad Mara pradėjo pati save numatyti jo vardu.