XIV. Neįprastas atsakymas

Pirmadienį Mara gavo du Eliaso laiškus.

Pirmasis buvo trumpas.

Šiandien išėjome iš išorinio sektoriaus. Ryšys turėtų pagerėti per artimiausias keturiasdešimt valandų. Kaip laikaisi?

Antrasis atėjo po vienuolikos minučių.

Nereikia atsakyti į ankstesnį klausimą. Dar nežinau, kada šis laiškas tave pasieks.

Mara perskaitė abu. Tada patikrino siuntimo laikus, nors jau žinojo, kad jie nieko nepaaiškins. Pirmasis laiškas buvo išsiųstas vėliau už antrąjį.

Ji atsakė į abu.

Parašė apie stoties remonto darbus, apie kavos aparatą, kuris vėl pradėjo leisti vandenį pro šoną, apie Leną, kuri atsiuntė nuotrauką iš šiltnamio. Pabaigoje pridėjo, kad jaučiasi gerai ir laukia, kol ryšys stabilizuosis.

Laišką išsiuntė prieš miegą.

Kitą rytą atėjo Eliaso atsakymas.

Džiaugiuosi, kad tau viskas gerai. Kavos aparatą reikėtų pagaliau pakeisti.

Mara nusišypsojo. Galėjo beveik įsivaizduoti, kaip jis tai parašė, sėdėdamas prie savo siauro stalo ir viena ranka laikydamas puodelį.

Po valandos atėjo dar vienas laiškas.

Kodėl neatsakei į mano klausimą?

Mara atsivertė vakarykštį susirašinėjimą. Klausimas buvo apie tai, kaip ji laikosi. Ji buvo atsakiusi. Net keliais sakiniais daugiau, nei reikėjo.

Pradėjo rašyti paaiškinimą, tada sustojo ir patikrino laiško antraštę. Galbūt jis turėjo omenyje kitą žinutę.

Ekrane pasirodė naujas pranešimas.

Tikriausiai vėl gavome ne viską. Parašyk, kai galėsi.

Mara parašė, kad galės vakare. Dar kartą patikrino, ar visi laiškai išsiųsti, ir grįžo prie remonto dokumentų.

Tą vakarą ji neparašė.

Ne todėl, kad būtų nusprendusi tylėti. Tiesiog užsitęsė darbai, o paskui paskambino Lena. Jos kalbėjosi apie naują šiltnamio kupolą, kuriame kažkas ne taip su apšvietimu. Kai pokalbis baigėsi, Mara pamatė, kad jau po vidurnakčio.

Eliaso laiškas laukė ekrane.

Ar viskas gerai?

Mara pradėjo atsakinėti. Parašė, kad buvo užsiėmusi, kad nieko nenutiko, kad tiesiog pavargo. Perskaitė tekstą ir ištrynė paskutinį sakinį. Tada vėl parašė, kad pavargo.

Galiausiai išsiuntė:

Viskas gerai. Rytoj parašysiu daugiau.

Ryte jos laukė keturi laiškai.

Pirmasis buvo apie ekspedicijos maršrutą. Antrajame Eliasas teiravosi, ar stoties remonto darbai baigti. Trečiasis buvo beveik toks pat kaip vakarykštis.

Ar viskas gerai?

Ketvirtajame jis rašė:

Jei pyksti, gali pasakyti.

Mara ilgai žiūrėjo į šį sakinį.

Ji nebuvo tikra, ar pyksta. Gal ją erzino nuolatinis poreikis aiškintis dėl laiškų, kurių laikas keitėsi be jokios tvarkos. Gal ją vargino tai, kad kiekvieną kartą, kai atrodydavo, jog pokalbis baigtas, ekrane atsirasdavo dar viena jo versija.

Ji parašė:

Aš nepykstu. Tiesiog sunku suprasti, į kurį laišką atsakinėju.

Šį kartą atsakymas atėjo greitai.

Suprantu. Man irgi taip būna. Bet anksčiau tu man pasakydavai, kai kas nors negerai.

Mara perskaitė sakinį ir padėjo telefoną.

Po kelių minučių vėl paėmė.

Ekrane tebebuvo tas pats laiškas. Ji perskaitė jį dar kartą, tada atsidarė ankstesnius jų susirašinėjimus. Paieškoje įvedė žodžius „aš nepykstu“, paskui „viskas gerai“. Rado dešimtis savo atsakymų, kuriuose aiškino, kad pavargo, kad buvo užsiėmusi, kad neteisingai suprato, kad nenorėjo jo sunerimti.

Viename sename laiške Eliasas buvo parašęs:

Tu neprivalai man visko pasakoti iš karto. Aš palauksiu.

Mara prisiminė tą vakarą. Ji buvo grįžusi iš ilgo skrydžio, vos laikėsi ant kojų ir užmigo dar neparašiusi. Kitą dieną Eliasas jai atsiuntė nuotrauką, kurioje matėsi jo stalo kampe stovintis puodelis ir už lango mėlynuojanti planeta.

Ji uždarė seną laišką ir grįžo į dabartinį.

Pradėjo rašyti:

Man viskas gerai. Aš tiesiog…

Sustojo.

Tada parašė:

Atsiprašau, jei pastaruoju metu atrodau kitokia. Man sunku susigaudyti su ryšiu. Nenoriu, kad jaudintumeisi.

Išsiuntė.

Eliasas atsakė po kelių valandų.

Aš nesijaudinu. Tik noriu suprasti.

Mara perskaitė laišką stoties valgykloje, stovėdama prie lango su padėklu rankose. Už stiklo krovininis laivas lėtai slinko link dokų. Ji turėjo laisvą valandą iki kito susitikimo ir buvo ketinusi nueiti į šiltnamį, kur Lena pažadėjo parodyti naujus augalus.

Telefonas suvirpėjo dar kartą.

Ar gali man paskambinti, kai turėsi laiko?

Mara pažvelgė į laiką. Skambutis užimtų gal dešimt minučių, gal valandą, jei ryšys vėl pradėtų trūkinėti. Ji galėjo paskambinti dabar. Taip būtų paprasčiau. Jis išgirstų jos balsą, galbūt patikėtų, kad viskas gerai, ir jie galėtų kalbėtis apie ką nors kita.

Ji padėjo padėklą ant stalo.

Telefonas tebebuvo jos rankoje.

Mara atidarė atsakymo langą ir parašė:

Šiandien negalėsiu. Gal rytoj.

Nykštys kurį laiką kabėjo virš siuntimo ženklo.

Tada ji išsiuntė.

Ji paėmė šakutę ir pradėjo valgyti.

Po kelių minučių telefonas vėl suvirpėjo.

Mara nepažvelgė į jį, kol nebaigė pietų.

Į viršų